D.Degučio vertinimu, Lietuvoje šiuo metu jaučiamos „šiltos simpatijos“ Izraeliui primena daugelio Vakarų Europos gyventojų požiūrį į tą šalį prieš kelis dešimtmečius, kai žmonės iš Vokietijos ir Skandinavijos plūdo į kibucus, siekdami padėti mažai netvirtai žydų valstybei. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų buvusių sovietinio bloko šalių, žydai, jų kultūra ir judaizmas laikomi šauniu, patraukliu ir sektinu dalyku. Platesne prasme panašiai vertinamas ir Izraelis.
Kaip rašo dienraštis, istoriniame kontekste toks palankumas žydams yra stulbinamas pokytis. Per Holokaustą buvo nužudyti apie 200 tūkst. Lietuvos žydų – maždaug 95 proc. iki karo šalyje gyvenusios žydų bendruomenės. Kai kurie tyrėjai nurodo, kad Lietuvoje nužudytų žydų dalis yra didžiausia pasaulyje, o tame procese naciams dažnai talkindavo Lietuvos piliečiai.
Atsižvelgiant į dabartinę padėtį, kai Izraelis itin kritiškai vertinamas daugelyje Vakarų Europos regionų, tendencijos Lietuvoje atrodo ne mažiau pribloškiamos, teigia dienraštis.
„Mums ir, manau, visai Rytų Europai žydiškumas yra kažkas labai patrauklaus“, – sakė linksmai nusiteikęs ambasadorius, savo kabinete vieno Tel Avivo pastato 12-ajame aukšte, iš kurio atsiveria įspūdingas vaizdas į Izraelio sostinę.
Kai buvo atverti archyvai, o visuomenę pasiekė ši informacija, buvo labai didelis sukrėtimas, kad Lietuvoje žuvo 200 tūkst. žydų ir kad kai kurie lietuviai prie to prisidėjo, – sakė D.Degutis.
„Mes to (žydų ir judaizmo) turėjome daug, vėliau viso to nebeliko. Tuomet vėl pradėjome apie tai girdėti; turėjome pripažinti savo klaidas, savo gėdą, Šoa, Holokaustą. Tuo metu būdavo kalbama: Taip, esu kažką girdėjęs iš senelės apie farširuotą žuvį, esu girdėjęs žodį “košer„, tačiau ką tai reiškia?“ – sakė D.Degutis.
„Geriausia dovana, ką galiu parvežti savo draugams Lietuvoje – tai kažkas košerinio: košerinio vyno ar bet ko kita, – juokdamasis sakė ambasadorius. – Jie nesupranta, tačiau tai gerai. Tai romantiškas palankumas Izraeliui. Parvežu Dovydo žvaigždę, šofarą (ritualinį ragą). Svarbu ne vien krikščionybė ir Jeruzalė, bet ir žydiškumas.“
„Kai atgavome nepriklausomybę, kai pažvelgėme į savo istoriją – žvelgėme į tas jos dalis, kuriomis didžiuojamės, į šviesiąją, drąsiąją Lietuvos pusę; iš tiesų tai labai malonūs ir romantiški elementai, – pridūrė jis. – Tačiau taip pat žvelgėme į mūsų labai tragišką istoriją – Holokaustą, Šoa.“
„Kai buvo atverti archyvai, o visuomenę pasiekė ši informacija, buvo labai didelis sukrėtimas, kad Lietuvoje žuvo 200 tūkst. žydų ir kad kai kurie lietuviai prie to prisidėjo“, – sakė D.Degutis.
Kodėl buvo patirtas toks netikėtas „didelis sukrėtimas“, kai visuomenė sužinojo, jog buvo nužudyti 200 tūkst. Lietuvos žydų? Negi žmonės anksčiau nesidomėjo, kas nutiko jų kaimynams, kurie buvo neatsiejama jų šalies dalis? – klausia „Jerusalem Post“.
D.Degutis atsako: „Turite suprasti, kad ši tema buvo tabu – joks tėvas nebūtų drįsęs ką nors pasakoti, net jeigu ką nors žinojo, nes būtų iškart pradėtas persekioti KGB arba partijos, būtų išvarytas iš darbo.“
Ambasadorius sakė, kad apie Holokaustą sužinojo iš savo senelės, nes „ji neturėjo ką prarasti“.
„Ji man sakė prisimenanti, kiek daug žydų gyveno Lietuvoje; ji prisiminė sukrečiančius vaizdus, kai žydai buvo išvežami. Ji man tai pasakojo, kai buvau paauglys. Tai buvo mano vienintelis šaltinis“, – teigė D.Degutis.
