„Neklausk manęs, aš dar tau netaisyklingai pasakysiu, eik į kursus, ten tave išmokys“, – savo užsieniečiui sutuoktiniui sako aukštąjį mokslą Lietuvoje baigusi lietuvaitė.
„Tu neklausyk ir iš mūsų nesimokyk, nes mes netaisyklingai kalbam“, – sudraudžia nuoširdžiai besistengiantį integruotis Lietuvoje užsienietį kolegos.
Nesuskaičiuojamą daugybę kartų girdėti atsiprašinėjimai už „netaisyklingą kalbą“, sakymai „aš nemoku“, net fiziškai užsidengiant burną vos išgirdus, kad aplink yra kalbininkų, ir įvairūs ne visada gerybiniai pašnairavimai. Taip, esu kalbos tyrėja, nagrinėju, kaip užsieniečiai Lietuvoje išmoksta lietuvių kalbą. Po truputį priprantu, kad nereikia labai pabrėžtinai sakyti savo darbo ar specialybės, o jei tenka prisistatyti, tuomet kartu puolu aiškintis, kad, žinote, aš „ne tokia kalbininkė, kur taiso“, ar kaip nors panašiai.
Po truputį priprantu, kad nereikia labai pabrėžtinai sakyti savo darbo ar specialybės, o jei prisistatyti tenka, tuomet kartu puolu aiškintis, kad, žinote, aš „ne tokia kalbininkė, kur taiso“, ar kaip nors panašiai.
Visgi tikrą sukrėtimą pajutau tuomet, kai, pristatydama savo tyrimą Lietuvoje publikai, kur buvo daugiausia užsieniečių, sulaukiau klausimo: „O ar yra tyrimų apie gimtakalbių lietuvių kalbą? Nes dažnai mums lietuviai sako, kad jie nemoka gerai lietuviškai ir todėl negali mums padėti ar paaiškinti.“
Ką?! Tai palaukite, visos lingvistinės teorijos, kad kalbos įsisavinimo matas yra gimtakalbio kompetencija, kuriai kitakalbis geriausiu atveju gali tik „beveik“ prilygti, visos gramatikos, kurios parašytos remiantis tuo, kaip realiai kalba funkcionuoja gimtakalbių sistemoje, visi kalbos testai, kurių pagrindas – gimtosios kalbos vartotojai ir pagal kuriuos nustatoma, kas toje kalboje gramatiška arba ne, Lietuvai negalioja? Nes, pasirodo, lietuviai gimtakalbiai nemoka (ar bent teigia, kad nemoka) savo pačių lietuvių gimtosios kalbos? Tai kokią kalbą jie tada moka? Ar nemoka visai ir tiesiog tyli, nes visgi esame rami tauta? Bet lyg ne, lyg girdėti ta lietuvių kalba gatvėse, įstaigose, namuose, net televizijoje ir radijuje. Tai kaip čia yra?
Sakysite, yra skirtumas, ar kalbi namie su šeimos nariais, ar per televiziją? Ar darbe su kolegom, parduotuvėj, ar sakai oficialią kalbą iškilmingoje šventėje? Taip, yra. Bet koks tas skirtumas? Tai yra skirtingos situacijos, kuriose kalbama skirtingai. Labai galimas dalykas, kad gimtakalbis žmogus, kuris niekada neturėjo progos oficialiai kalbėti, kuris dirba viešo kalbėjimo nereikalaujantį darbą, gali nebūti įvaldęs retorikos meno, tačiau jis kuo laisviausiai išreiškia savo mintis bet kokioje gyvenimo situacijoje ir TIKRAI puikiai suvokia, kad pasakymas „tu eina namas“ nėra lietuviškai gramatiškai taisyklingas.
Kodėl? Argi todėl, kad kažkada mokykloje atmintinai iškalė, kad „lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi tris asmenis, vienaskaitos antrojo asmens galūnė yra -i, o trečiojo asmens forma specifinės galūnės neturi, formą sudaro kamiengalis ir t.t.“? Tikrai ne. Jis normaliai lietuviškai kalbėjo dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą, jis tiesiog tai žino, nes tai yra jo gimtoji kalba. Gimtakalbis būtent ir turi tą pranašumą prieš negimtakalbį, kad turi autoritetą savo kalbos atžvilgiu. Gimtakalbis turi tą kalbos jausmą, kuris jam leidžia spręsti, kas kalboje gramatiška, o kas ne.
Gimtakalbis būtent ir turi tą pranašumą prieš negimtakalbį, kad turi autoritetą savo kalbos atžvilgiu.
Vėl sakysite, na tiek, žinoma, visi lietuviai supranta moką ir juk ne apie tai yra galvojama, kai atsiprašinėjama už „netaisyklingą kalbą“. Bet kodėl tikrai neįtikėtinai daug gimtakalbių lietuvių sako nemokantys savo kalbos? Kada suformuojamas mąstymas, kad „nemoku“, „tikriausiai pasakysiu blogai“, „taip, kaip aš sakau, yra blogai, reikia sakyti taip, kad normaliai liežuvis neapsiverstų“?
Žinoma, tokiu atveju tikrai nėra drąsu padėti kitam, kad ir negimtakalbiui, besigalynėjančiam su nuostabiai komplikuota lietuvių kalbos gramatika ir galbūt su viltimi besikreipiančiam į normalų gimtakalbį.
Taip, yra kalboje skirtingų registrų, stilių, žargono ir slengo atmainų ir žmogus įsisavina ir vartoja tai, ko reikia jo gyvenimo situacijose. Gali pasitaikyti net labai nekultūringos kalbos, pavyzdžiui, pilnos keiksmažodžių – tik ar tai rodo kalbos ar žmogaus kultūrą? Bet net ir tokia kalba, apskritai visa kalba, yra vienos mūsų kalbos sistema ir kiekvienas gimtakalbis tą sistemą turi ir jaučia. Ji yra kiekvieno iš mūsų nuosavybė ir integrali dalis!
Ar tai reiškia, kad kiekvienas gimtakalbis, nepaisant jo išsilavinimo, socialinio sluoksnio ar kitų aplinkybių, turi gebėti moksliškai išaiškinti kitakalbiui savo kalbos gramatikos taisykles ir subtilumus? Tikrai ne, ir net visiškai nebūtina. Vis dėlto bet kuris gimtakalbis gali įvertinti, ar tai taisyklinga, t.y. „normalu“, lietuviška, ar ne. Ir jei ne, jis tikrai turi visišką teisę pasakyti: „Mes taip nesakom, mes sakom tu eini namo.“
Dr. Jogilė Teresa Ramonaitė yra Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro mokslo darbuotoja
