Anot J.Ohmano, įtampa mūsų regione dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos jaučiama, yra tam tikrų problemų, tačiau, jo nuomone, visa tai stipriai sureikšminama: „Žinoma, yra tam tikri niuansai, tam tikros problemos. Tai galima jausti, [...] bet, kad tai būtų neįveikiama problema, labai pavojinga ar ypatinga, aš nesutikčiau.“
Režisieriaus teigimu, konfliktų laikais tautinė tapatybė visada tampa labai svarbi, todėl pastaruoju metu tokia padėtis susiklostė ir Lietuvoje. „Tiesiog svarbu, kas tu esi, koks tavo lojalumas. Galiu drąsiai teigti, kad, jeigu kalbame konkrečiai apie Lietuvos tautines mažumas, Rytų Lietuvos regioną, tai yra žmonės, kurie amžinai gyveno tarp įvairių įtakos, kultūros, konfliktų zonų“, – atkreipia dėmesį J.Ohmanas.
Tenka sutikti žmonių, kurie pasižymi kraštutinėmis pažiūromis ir, pavyzdžiui, tvirtina, kad Lietuva negali būti savarankiška, kad ji nepajėgi savarankiškai susitvarkyti su kylančiais iššūkiais.
Pasak jo, susitikus su Lietuvos tautinių mažumų atstovais, akivaizdžiai matomas bruožas, kurio dažnai pritrūksta kitiems Lietuvos gyventojams: „Tarp tų žmonių matau vieną įdomų dalyką – jie turi tai, ko Lietuvoje ne visada rasi, jie turi toleranciją vienas kitam. Jie žino, jiems normalu, kad žmonės skirtingi. Jie su tuo gyvena. Mąstymas, kad lietuvis yra tik toks ir ne kitoks (šiek tiek provokuoju) kai kuriomis prasmėmis yra didesnė grėsmė Lietuvos vientisumui.“
Režisierius Audrius Lelkaitis sutinka – tenka sutikti žmonių, kurie pasižymi kraštutinėmis pažiūromis ir, pavyzdžiui, tvirtina, kad Lietuva negali būti savarankiška, kad ji nepajėgi savarankiškai susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, tačiau režisierius akcentuoja – tautines mažumas atstovaujantys moksleiviai aiškiai save atskiria nuo tokių žmonių.
„Mane tai nustebino. Mokiniai nesitapatina ir labai pabrėžia tą dalyką, kad jie nesitapatina su senąja karta, kurią jie vadina tarybine karta, kuri iš esmės mano, kad Rusijos ministerija pastatė čia šventovę, didžiulę elektrinę, kuri aprūpino, tiekė šviesą ir elektrą visam Baltijos regionui. Kai ateini į pelkę, pastatai elektrinę, jautiesi iš tikrųjų į Lietuvą atnešęs didžiulį energijos fabriką, jauti pasididžiavimą“, – sako A.Lelkaitis.
Anot jo, natūralu, kad Visagine gyvenantys žmonės taip jaučiasi, nes jie, statant elektrinę, neblogai gyveno, buvo puikiai aprūpinti. „Natūralu, kad jie dabar jaučiasi tarsi išduoti, nes Lietuva juos išmainė į Europos Sąjungą. Aš galiu suprasti jų jausmus, bet tai nereiškia, kad jaunimas mąsto taip pat“, – tvirtina A.Lelkaitis.
Jo teigimu, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad fiziškai, pavyzdžiui, jau minėtame Visagine gyvenantys žmonės iš tiesų yra atskirti – važiuoti iki Daugpilio jiems daug arčiau nei iki didžiųjų Lietuvos miestų.
Nors Lietuva yra viena, joje yra daug mažų lietuvių, nes skirtingi žmonės tą pačią šalį suvokia skirtingai.
„Daugpilis yra darbininkijos miestas. Dauguma tų žmonių – rusakalbiai, kurie, sakyčiau, nusiteikę gana prorusiškai. [...] Gal neteisinga sakyti „aplinka kalta“, bet ji lemia [pažiūras], nes tu jautiesi fiziškai izoliuotas. Įsivaizduokite, jeigu iki pajūrio iš Visagino reikia važiuoti penkias valandas. Absurdas, kai pagalvoji, mes net nepratę tiek važinėti“, – svarsto A.Lelkaitis.
Anot Žurnalistų sąjungos pirmininko D.Radzevičiaus, galima teigti, kad, nors Lietuva yra viena, joje yra daug mažų lietuvių, nes skirtingi žmonės tą pačią šalį suvokia skirtingai. „Kai kurios tos lietuvos, bent mums, lietuviams, toli, atskirtos. Kai kada net, sakyčiau, truputį vienišos“, – tvirta D. Radzevičius.
Jis akcentuoja, jog reikia nepamiršti, kad Lietuva ribojasi su skirtingomis valstybėmis, todėl šalies pakraščiuose gyvenantiems žmonėms kaimynės įtakos neretai gali daryti daugiau nei pati Lietuva. „Jų [Lietuvos pakraščiuose gyvenančių žmonių – LRT.lt] ryšiai intensyvesni su kaimyninėmis valstybėmis. Tikrai Dzūkijoje pažįstu nemažai žmonių, kurie net lietuviškose parduotuvėse retai būna, jie važiuoja į Lenkiją. Jiems ta Lenkijos pasienio dalis yra artimesnė nei Vilnius ar Kaunas“, – pastebi D.Radzevičius.