Londono olimpinių žaidynių 9-os vietos laimėtojas, ne kartą Europos čempionatų medaliais puošęsis Karolis apie savo karjerą daug kalbėti nelinkęs. „Ką čia girtis“, – nusijuokia lyg ranka numodamas, nors karjeros nebaigė iki šiol – kai lankėmės Jonavoje, K.Bauža ruošėsi į Pasaulio čempionatą Japonijoje. Deja, Tokijuje jam nepasisekė, jis pralaimėjo jau pirmajame rate.
Pradėjo nuo keturių vaikų
Tačiau Jonavoje vos ne kasdien pamatysite K.Baužą ne patį sportuojantį, o mokantį dziudo paslapčių vietos jaunimą.
„Vienas žmogus pakvietė į Jonavą treniruoti jo vaikus, nes pamatė, kad laisvu laiku dirbau šiek tiek su vaikais. Juk žinote, sportininkai turi savimi rūpintis patys – kol gerai, tai gerai, bet mūsų valstybėje turime tokį variantą, kad gali būti olimpietis ir pan., bet baigei karjerą – ir daryk, ką nori, tu niekam neįdomus“, – su vos girdima nuoskauda prisipažino Karolis, tuoj pat pridurdamas, kad eiti į naktinį klubą dirbti apsauginiu jam neatrodė patrauklu.
Iš pradžių Jonavoje jis dirbo su keturiais vaikais, paskui būrelis padidėjo iki 20-ies, o dabar jo klubą „Budoka“ lanko apie šimtas vaikų. Žinoma, pats vienas Karolis nesusitvarkytų – Jonavoje, Kaune ir Marijampolėje, kur iš viso sportuoja apie 300 vaikų ir šis skaičius auga, dirba šeši treneriai.
Norisi, kad augtų nauja karta, čempionai.
Jonavoje iš pradžių klubas patalpas nuomojosi vienoje iš mokyklų, dabar jau turi savas, kaip sako K.Bauža, „norisi, kad augtų nauja karta, čempionai“.
„Kas man šiame mieste patinka, čia žmonės moka greitai susigaudyti, pasiūlyti kažką, kai pradedi ką nors daryti. Kitur, kitose savivaldybėse sunkiau. Jonavos arenoje vyko varžybos, turbūt didžiausias turnyras – apie 700 dalyvių, Lietuvoje nėra tokio vaikų turnyro surengta. Ir jokių problemų, savivaldybė, Sporto mokykla suderina, areną duoda“, – pagyrų savivaldybei negailėjo sportininkas.
Socialiai pažeidžiami vaikai
Pats jis sako į Jonavą iš Kauno, kur gyvena, atvažiuoja vos ne kasdien. Ir dėl klubo, ir dėl trenerio pareigų Socialinių paslaugų centre: „Vaikai ateina po pamokų. Man kaip sportininkui patinka iššūkiai – ateina visokių vaikų ir su jais kalbiesi, bandai pakeisti, matai, kaip jie keičiasi. Grįžta po vasaros, su tokiu žodynu, vėl kalbiesi, aiškini. Mergaitės, berniukai tarpusavyje pradeda muštis... Daraisi kaip savotiškas psichologas.“
Karolis dalijasi savo idėja ateičiai – jis norėtų socialiai pažeidžiamus vaikus integruoti per sportą. Šį projektą kol kas K.Bauža derina su Jonavos savivaldybės administracija, tačiau norėtų žiūrėti plačiau.
Man kaip sportininkui patinka iššūkiai – ateina visokių vaikų ir su jais kalbiesi, bandai pakeisti, matai, kaip jie keičiasi.
„Norime jungti daugiau savivaldybių, padaryti tokią mini olimpiadą, paderinti kelias sporto šakas. Kad atvažiuotų, susikurtų savo vėliavas, kad turėtų motyvacijos, kam reikia sportuoti – ruoštis toms varžyboms. Nes dabar tiems vaikams, kai kvieti eiti į lauką sportuoti, jiems neįdomu, nieko nenori, nieko nedarys. Tai vėl kalbiesi, tai šokoladą kažkokį. Tai ir įdomu su tais vaikais dirbti, kiekvienas iš jų skirtingas, skirtingais charakteriais, prie kiekvieno turi skirtingai prieiti“, – apie iššūkį pačiam sau pasakojo olimpietis.
Čia – svajonės ateičiai, kaip sako Karolis, tam daugiau laiko turės baigęs savo kaip sportininko karjerą. O štai klubo vaikais jis jau gali didžiuotis: sportinių pasiekimų esama, važiuojama į varžybas į Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Tai kainuoja, tačiau kadangi sportuojančių vaikų daug, suktis lengviau ir klubui, ir tėvams.
„Vaikai čia lanko nuo keturių metų, kartais tėvai atveda ir sako – išauklėkit, – juokėsi Karolis. – Vaikai apsipranta, jiems patinka, kartais atėjus pasiimti įsikabina į koją ir tenka tėvams krapštyti.“
Hobis, ne darbas
Malonu, kaip vaikai taip prisiriša, o ir darbas nuo to tik įdomesnis, atvirauja sportininkas.
Paklaustas, ar dziudo yra brangi sporto šaka, Karolis sako, kad kol nesi profesionalas, tai nekainuoja daug: už mėnesio treniruotes klube imamas 25 eurų mokestis. Tačiau rimčiau sportuojant išlaidos ima kauptis, prisideda kelionės į varžybas ir t.t.
Vaikai apsipranta, jiems patinka, kartais atėjus pasiimti įsikabina į koją ir tenka tėvams krapštyti.
O kaip susitvarkyti su vaikais, ypač mažaisiais, kurie atėję pirmus kartus dar ir nelabai kalbėti moka? „Tai iš pradžių leidžiame tiesiog lakstyti salėje, kaip ir nekreipi dėmesio į jį, nors visą laiką stebi. Vaikas po kurio laiko pamato, kad visi vaikai kažką daro. Tai antroje treniruotėje jau paprastai daro, ką visi. Pradeda kalbėti, šypsotis, tu jam irgi šypsaisi. Vyriausi – 14-15 metų“, – pasakojo K.Bauža.
Kol kas vaikų klubus jis vadina hobiu – sako kasdien važiuojantis su malonumu. Treniruoti irgi lengva. O klubas jau ir savo vėliavą, himną turi. „Labiausiai gaila, kad vis mažiau laiko randu pačioms vaikų treniruotėms. Svarbiausia yra Jonava, čia pradžia, tai didžiausias ir malonumas, noras ir dirbti didžiausias“, – prisipažįsta olimpietis.
Jis prisipažįsta sulaukiantis pasiūlymų klubą steigti ir Vilniuje, tačiau didžiausia problema – trenerių trūkumas.
„Mano interesas, kad ir kaip gal keistai kam atrodys, yra ne pinigai, o ugdyti vaikus, auklėti, stovyklos, užsiėmimai, projektai, kad jaunimą pakeistume, nes dabar jaunimas nuolat su telefonais. Mes dabar turėjome stovyklą savaitę, tai be telefonų, tik vakarais leisdavome. Vaikui duodi kamuolį ir kvietį pažaisti 21-ą ar vienetuką, jis žiūri į tave nesuprasdamas, koks tai žaidimas. Tada jau man įdomu, kokia švietimo sistema Lietuvoje, kaip mokyklose dirbama, kas vyksta per kūno kultūros pamokas? Kvieti žaisti per treniruotes estafetes, tai jie nemoka“, – stebėjosi K.Bauža.
Griežtas, bet teisingas
Jonavos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Birutė Gailienė sako, kad jonaviškiams svarbus ir autoriteto klausimas: vaikams, jaunuoliams autoritetų lyg ir nėra šiais laikais.
„Gyvename tokioje erdvėje, kai vertinama pasirinkimo laisvė, tad autoritetai, idealai tarsi ir išnyksta. Bet Karolio klube tie autoritetai iškyla, jais tampa treneriai. Vaikai bijo prisidirbti mokykloje, nes jeigu sužinos mama, tai nieko, bet jeigu treneris, tai čia jau kažkas tokio. Tad labai didelė dovana ir gebėjimas vaikus patraukti į sporto pusę, ugdyti kaip asmenybes. Karolis, kiti treneriai turi tą dovaną“, – tikino B.Gailienė.
Negaliu sakyti, kad manęs labiausiai bijo vaikai, bet per treniruotę atėję tėvai žino, jog treniruoju aš. Nes salėje tyla.
Vaikai dažniau pasipasakoja treneriams, nei tėvams. Tarkim, vaikas bėga iš pamokų, o tėvai negali rasti priežasčių.
„Kalbuosi su juo, kad va iš direktoriaus sužinojau, kad iš pamokų bėga, o juk sportininkas, negalima taip, sportininkas turi būti pavyzdys. Ir vaikas papasakoja, kur jis eina po pamokų, kodėl bėga ir t.t. Perduodu tėvams, kad stebėtų, žinotų. Ir pasitaiso tie dalykai. Esu, matyt, autoritetas. Negaliu sakyti, kad manęs labiausiai bijo vaikai, bet per treniruotę atėję tėvai žino, jog treniruoju aš. Nes salėje tyla“, – šypsodamasis pasakoja Karolis.
Prisipažindamas, kad yra ir griežtas, vis dėlto K.Bauža tikina, jog pirmiausia su vaikais stengiasi kalbėti kaip lygus su lygiais.
Traukia virvę
Vaikai vaikais, o štai suaugusieji Jonavoje mėgsta ir keistesnes sporto šakas. Tarkim, virvės traukimą. Dešimtmetį Jonavoje gyvenantis Domas Urnikis, kaip pats sako, užkietėjęs žemaitis, čia įkūrė profesionalų virvės traukimo klubą „Gekonas“.
„Tai tęstinis projektas nuo universiteto laikų, pirmame kurse subūriau draugų komandą bendrabutyje, buvom tiesiog studentų rinktinė su KTU marškinėliais Lietuvos čempionate dalyvavome, labai mėgėjiškai ir paprastai. Per ne vienerius metus viskas išsirutuliojo iki sporto klubo“, – pasakojo Domas.
Kodėl Kaune studijavęs žemaitis liko Jonavoje? Domas juokiasi nepastebėjęs, kaip tie metai prabėgo. Esą Jonavoje atsirado vis daugiau su šiuo miestu siejančių dalykų, sukūrė čia ir savo verslą – prekiauja dviračiais ir žūklės reikmenimis.
Žūklės virusu Domas sako nesąs užsikrėtęs, su virve kitaip – Jonavoje net ir virvės traukimo varžybas organizuoja. Ir kaip sako jonaviškiai, reginys labai įtraukiantis. Adrenalino užtenka ir dalyviams, ir žiūrovams.
