Andriaus dirbtuvės nedidelės, tačiau gausiai prikrautos įrangos, įrankių, gaminių.
Čia kalbamės apie svajones. Nes kalvystė, kaip pripažįsta Andrius, jau nuo paauglystės buvusi jo svajonė.
„Tai mistika, paslaptis“
„Prieš 15 metų viskas prasidėjo, o gal galima paminėti, kad jau paauglystėje mane labai traukė kaip magnetas tie kalviški darbai – jų faktūra, materija, tas metalas gan kietas ir kalviai, meistrai išgauna kažkokias formas, figūras, faktūras. Ir tai tokia mistika, ta tokia paslaptis viliojo, traukė.
Vis svajonėse buvo, mintyse, kol laikui bėgant prieš 15 metų čia ir pradėjau nuo priekalo, keli kūjai, plaktukai. Tai tokius smulkius dalykus, kabliukus, tai tą, tai aną, vis tolyn, gilyn. Kiekvienas darbas vis iššūkis.
Pirmasis mano mokytojas buvo Liudas Ivanauskas – jonavietis senas kalvis, jis davė pradžią, užvedė pagrindinius kanonus, nes kalvystėje susideda metalo tempimas, susodinimas, kirtimas. Į tuos kelis telpa viskas. Paskui jau reikia pačiam domėtis, ieškoti, kurti“, – kaip svajonė ėmė virsti realybe, pasakoja Andrius.
Žinoma, viskas vis lengviau ir lengviau. Bet kai daugiau prasikali, tada sudėtingesni darbai. Vis ėmėsi naujo, sudėtingiau, giliau.
Per tuos 15 metų Andrius neslepia prikaupęs patirties, vis dėlto nėra taip, kad dabar viskas labai paprasta.
„Žinoma, viskas vis lengviau ir lengviau. Bet kai daugiau prasikali, tada sudėtingesni darbai. Vis ėmiesi naujo, sudėtingiau, giliau“, – šypsosi Jonavoje gyvenantis kalvis.
Meniškumo nestinga
Kalvystės jokioje mokykloje jis prisipažįsta nesimokęs.
Iki pasukdamas į kalvystę Andrius devynerius metus dirbo Jonavos kultūros centre garso režisieriumi, meniška gyslelė ir dabar reiškiasi ne tik metalo dirbiniuose.
A.Šukutis žinomas ir kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas.
„Kiekvienas darbas reikalauja daug – kad ir estetiškai gražiai atrodytų, ir funkcionalus, ir tvirtas būtų. Ne taip lengvai jie kuriasi. Reikia pradžioje eskizus pasibraižyti, pasiplanuoti, paskui įgyvendini tą savo mintį iš metalo“, – vėl prie kalvystės grįžta Andrius.
Arčiau širdies jam yra saulutės, dar labai patinka kalti interjero detales, skulptūras.
„Žiūrint, kokia ta skulptūra. Tokie didesni darbai – pernai sumontavome Jonavos senamiestyje Žibinčių, tai vienas didžiausių darbų, dvejus metus teko tą skulptūrą kalti.
Ta skulptūra nukalta iš metalo lakštų, 2,3 m ūgio. Žibinčius, toks palinkęs, sumontuotas pastato nišoje. Užsakovas – Virginijus Vizbaras, to viešbučio savininkas, architektas, suprojektavo tą viešbutį su niša prieš 25 metus. Toje nišoje jau buvo mintyse, kad stovės kokia nors skulptūra. Tai prabėgus 25 metams įgyvendino svajonę – Žibinčių.
Jis yra pasviręs, kad būtų didesnis kontaktas su praeiviu, žmogumi, kad jis būtų lyg gyvas, tuoj nužengs nešinas žibintu, jis turi skleisti šviesą, gėrį, viltį, tokią pozityvią energiją“, – apie Žibinčių pasakojo Andrius.
Pati skulptūra, anot kalvio, yra ypatinga tuo, kad paprastai skulptūros yra liejamos iš bronzos:
„Tai sudėtingas procesas, padaroma forma, išliejama. O aš pasirinkau, kadangi kalviauju, iš bronzos nelieju, rinkausi iš dviejų vieną – galima buvo kalti ažūrinį arba nukalti visą iš lakštų. Tai sudėtingesnis kelias, bet pasirinkau tą sudėtingesnį. Tokia netradicinė skulptūros technika, visą veidą to žmogaus iškalti. Buvo iššūkis.“
Rezultatas jam pačiam patinka – kaip sako, „pasineri į kūrybą, nirvaną tokią“.
Kalvių nėra daug
Kalvių Lietuvoje dar yra, tačiau nedaug.
Štai Jonavos rajone yra dar viena kalvė, kaip sako Andrius – pasibendrauja jie tarpusavyje:
„Vienetai vienetai. Daugiau Telšių rajone, kur veikė Telšių taikomosios dailės technikumas (dabar – Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetas, red.past.). Mūsų nedaug.“
Paklaustas, kodėl, jo nuomone, kalvių nėra daug, Andrius kalba apie medžiagą, su kuria dirbama:
„Ji sudėtinga, tikrai nėra lengva, turi pajusti malonumą. Jeigu sudedi meilę, užkoduoji, viskas pavyksta, įgauni jėgų judėti į priekį kitam darbui. Nėra lengva, bet yra kompensacija – saviraiška, gali sudėti daug. Metalas yra beribės formos, gali įgyvendinti savo svajones, savo vizijas, žiūrint ko trokšti ar sieki.“
Jis įsitikinęs, kad juntama kūrinio energetika – ar su gera mintimi kurtas, lengvas ar sunkus, iškankintas.
Metalas yra beribės formos, gali įgyvendinti savo svajones, savo vizijas, žiūrint ko trokšti ar sieki.
„Galima pragyventi. Užsakymų labai daug, sunku suspėti, para teturi 24 valandas, reikia ir atsikvėpti. O kainos meistrui, kalviui visada labai nedidelės, nes jis tik vienas žino, kiek tai užima laiko, kol įgyvendini. Užsakovui gali būti ir labai nebrangu, normalu, kitam gal ir brangokai, visokių yra. Bet jeigu darai iš širdies, viskas gerai“, – šypsosi Andrius, paklaustas, ar galima iš kalvystės pragyventi.
Dirbtuvės – lyg galerija
Užsakymų būna įvairių – šviestuvai, kabyklai, žarstekliai, kitos interjero detalės.
Jam pačiam įdomiausios skulptūros, kiti didesni projektai, mažiausiai, neslepia, – tvoros, kiti atsikartojantys, šabloniški darbai, nors tai geriausiai atsiperkantys dalykai.
„Daugiau linkstu į meninius, išgalvotus darbus. Bus tų sąnaudų, bet pačiam mieliau“, – šypteli A.Šukutis.
Per pandemiją didelių pokyčių savo darbe Andrius sako neturėjęs.
Jo dirbtuvėse ant sienos kabo ir koronaviruso „bakterija“, demonstruota ir meno galerijoje, ir Jonavos vakcinavimo centre.
„Šitas darbas yra „Korona STOP“ – pernai gruodį persirgau koronavirusu, tai norėjosi prisidėti prie medikų ir visos žmonijos kovos su korona, kad jau būtų STOP tam virusui. Tai toks draudžiamas ženklas ir virusas“, – pasakojo kalvis.
Sieną čia puošia ir „mergina“ – moters siluetas.
„Esu pasilikęs ir merginą iš mokyklinių skambučių. Kur čia paspausti, kas skambėtų? Gal jautriausioje vietoje“, – su lengva šypsena spūsteli Andrius ir pasigirsta čaižus mokyklinio skambučio garsas, privertęs nusikvatoti.
Rodydamas turimus darbus jis pasipuošia metaliniu kaklaraiščiu, paragina laikrodyje įžvelgti paukštį, kastuvuose pasidairyti simpatiškiausio veido – tai „Duobkasių partija“, sako.
