Joniškėlio respublika – termino nesinori imti į kabutes, nes ši istorija apie tikrus Lietuvos didvyrius, apie šimtus vyrų, kurie apgynė šalį nuo bolševikų ir bermontininkų.
Šaltiniuose galima rasti, kad 1918 metais kovose su bolševikais susibūrė nemaža kuopa – 850 vyrų. 1919 metų balandį šis batalionas gynė apie 70 kilometrų ilgio fronto liniją – nuo Latvijos sienos iki Bernatonių kaimo prie Panevėžio. Vėliau šis Joniškėlio batalionas buvo prijungtas prie reguliariosios Lietuvos kariuomenės.
Jei Joniškėlis turėjo savo kariuomenę, nors ir nedidelę, tai galėjo drąsiai vadintis ir respublika. Taip ir vadino. Jie ir vėliavą savo turėjo – su kaukole, kad priešai iš tolo pamatę drebėtų.
Kaip susikūrė ši kariuomenė? Apie tai byloja daugybė legendų. Tuometė bolševikų valdžia draudė žmonėms burtis, tačiau visas pasipriešinimo organizavimas puikiai vyko ir per vestuves ar laidotuves. Nesvarbu, kad jaunoji vis ta pati, o karste – malkos.
Ir dar – klebonas išvyksta į Šiaulius plonas, o sugrįžta storas – taip atgabendavo ginklų. Taip palaipsniui susikūrė vadinamasis „Mirties batalionas“, kuris istoriškai davė pradžią dabartiniam Didžiojo kunigaikščio Vytenio batalionui. Anuomet Antano Stapulionio vadovaujamame štabe buvo per 20 karininkų.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad slaptą sukarintą organizaciją pirmiausia įkūrė buvę Joniškėlio valsčiaus milicininkai. Taip 1918 metų gruodžio 30 dieną atsirado Joniškėlio partizanai.
Nuo 1919 metų kovo 22 dienos partizanai ėmė veikti oficialiai. Nuginklavo dalį Raudonosios armijos ir išvaduotoje teritorijoje steigė lietuviškos valdžios institucijas.
„Mirties batalioną“ sudarė apie pusantro tūkstančio vyrų. Jis vadinamas didžiausiu kada nors Lietuvos teritorijoje veikusiu nereguliariu kariniu vienetu.
Nieko tokio, kad batalionas dabar dažniausiai kalba ne vietine tarme, o suvalkietiškai. Vienas šventės organizatorių Viktoras Stanislovaitis yra pasakęs, kad kraujas – tas pats. Būtent todėl šis batalionas į Joniškėlį ne atvyko, o sugrįžo po 100 metų.
Joniškėlis Lietuvai ir pasauliui yra dovanojęs ne tik šį batalioną, bet ir pirmąją universitetinę gimnaziją, ligoninę. Vienu metu tai buvo ir geležinkelio centras.
Ginkluotės paroda šventėje buvo įspūdinga. Panašu, kad tikrai atvyko visas batalionas. Vos nutilo kariuomenės orkestro gausmas, į sceną žengė prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene.
Po iškilmingos kalbos visi sugužėjo ant kelio, kuris nuo dvaro veda į miesto centrą. Ten iš didžiulės dėžės buvo pradėta vynioti rekordinė – ilgesnė nei kilometro – Lietuvos trispalvė.
Kai pirmieji vėliavos nešėjai jau buvo gerokai už bažnyčios, kitas galas dar buvo dvaro teritorijoje. Kariškių vėliavai nešti toli gražu nepakako. veiksmo organizatoriai dirbo po prakaitu, kad vėliava būtų kuo dailiau išsitempusi, nebūtų plėšoma ar velkama žeme.
Šventėje dalyvavęs Lietuvos prezidentas G.Nausėda su žmona savo rankomis prisidėjo prie rekordo. Jie padėjo nešti vėliavą. Prezidentą lydinti komanda rūpinosi šalies galvos saugumu ir prezidento žmonos bateliais, kurie dėl dulkėto kelio šiek tiek apdulkėjo.
Vakare visus linksmino atlikėjai Vaidas Baumila, Ieva Zasimauskaitė. O koncertą girdėjo tikrasis „Mirties bataliono“ liudininkas – siaurasis geležinkelis. Tiksliau – tik jo nedidelis autentiškas fragmentas.
Yra tokia istorija, kad Joniškėlio vyrai sumanė pagąsdinti Latvijos pusėje įsitvirtinusius priešus – garvežį apdėjo medžio rąstais ir nudažė. Iš toliau atrodė kaip tikras geležinkelio šarvuotis. Su tokiu bėgiais pavažiuodavo arčiau priešų, sukeldami jiems daug klausimų ir baimės.
