2021 08 21

JT atstovas: migrantai nėra tik geopolitinio žaidimo dalis, jie irgi yra aukos

Lietuvoje viešėjęs Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (UNHCR) atstovas Šiaurės ir Baltijos šalims Henrikas Nordentoftas sako, kad sieną iš Baltarusijos kertančių migrantų negalima instrumentalizuoti ir paversti vien tik geopolitinio žaidimo dalimis. Anot jo, grėsmės jie Lietuvai nekelia ir lygiai taip pat yra aukos, tad būtina pasirūpinti jų žmogaus teisėmis.
Henrikas Nordentoftas
Henrikas Nordentoftas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Atvyko dėl skirtingų priežasčių

– Gal galėtumėte papasakoti, ką jūs nuveikėte Lietuvoje ir kokius įspūdžius išsivežate?

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad kai kuriuose straipsniuose mačiau, jog aš čia atvykau inspektuoti, audituoti ir vertinti, tačiau šie veiksmai nėra tai, ką mano agentūra daro. Iš tiesų mes dirbame kartu su vietos valdžia, todėl aš čia esu tęsti ir taip nuolat vykstantį dialogą.

Mes atstovybę Lietuvoje turime nuo 1995 metų, tad bendradarbiavimas yra tęstinis.

Aišku, šis šuolis (migracijos – aut. past.) nustebino visus. Aš čia buvau prieš kelis mėnesius tam, kad sujungčiau tarptautinės bendruomenės pastangas – ne tik UNHCR, bet ir Tarptautinės migracijos organizacijos bei Europos Sąjungos.

Mes jungiame šiuos pajėgumus, kalbamės su Vyriausybe, kaip galėtume padėti. Taip pat labai svarbu buvo pasikalbėti ir su pilietinės visuomenės atstovais – su Raudonojo Kryžiaus organizacija, Maisto banku ir Maltos ordinu.

Bandome žiūrėti, kaip mes galime padėti stabilizuoti visa šią situaciją, kad ji būtų suvaldoma humaniškai. Žinoma, suprantame, kad viskas vyksta stipriai politizuotame kontekste, žinome jį, tačiau mes stengiamės koncentruotis į humanitarinius aspektus.

Klausiate manęs, ką aš išsivežu iš Lietuvos, pirmiausia, tai daugybė pasikeitimų, kurie įvyko pastaruoju metu. Nuo tada, kai aš čia buvau paskutinį kartą, migrantų skaičiai labai išaugo,kartu tuomet daug dalykų buvo labai laikini – staiga kuriamos apgyvendinimo vietos ir panašiai, nes visi priblokšti atvykstančiųjų kiekio.

Tuo metu nenumatyti įvykiai privertė veikti greitai ir viskas su tuo yra gerai, nes sugebėjote mobilizuoti pajėgumus, tačiau laikui bėgant mes turime sutvirtinti visa tai ir pasiruošti viduriniam laikotarpiui.

Viskas vyksta stipriai politizuotame kontekste, žinome jį, tačiau mes stengiamės koncentruotis į humanitarinius aspektus.

Daugiausiai aš koncentravausi diskusijoms su valdžios institucijomis, tačiau kalbėjau ir su partneriais, kaip mes galėtume kartu stabilizuoti situaciją ir pagerinti sąlygas. Kartu reikia ir Europos Sąjungos paramos, kuri suteikia labai svarbią finansinę pagalbą.

Žiūrint iš žmogaus teisių pusės, aš matau, kad daugelyje vietų sąlygos dar yra nebūtinai patenkinamos. Taip pat yra nemažai įtampos, kuri yra dažna didelių krizių palydovė. Dabar mes turime pagerinti žmogaus teises ir gyvenimo sąlygas iki tam tikrų standartų, tuomet ta įtampa išnyks ir nurims.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūdninkų stovykloje migrantai laukia sprendimo dėl prieglobsčio
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūdninkų stovykloje migrantai laukia sprendimo dėl prieglobsčio

Būdamas čia aš kalbėjausi su kai kuriais migrantais ir jie čia atvyko dėl daugybės skirtingų priežasčių. Manau, kad šis aspektas yra tikrai svarbus. Ir tai buvo viena pagrindinių žinučių, kurias norėjau perteikti.

Aš visiškai suprantu, kaip Lietuva ir jos žmonės jaučiasi, kad jie tam tikra prasme yra šios situacijos aukos, kad jie nenusipelnė to kaip valstybė ir tauta, kad yra daug kitų dalykų, į kuriuos jūs norėtumėt koncentruotis.

Vis dėlto, aš manau ir bandau perduoti, kad atvykėliai taip pat yra aukos. Taigi labai svarbu, kad juos taip ir matytume, o ne kaip karius ar žmones, kurie pasirenka būti geopolitinio žaidimo dalimi. Man atrodo, kad dauguma jų nežino, kas vyksta užkulisiuose, nežinojo įtampų ir kitų dalykų, kurie juos privertė pasiekti Lietuvą.

Nepamiršti šio žmogiškojo aspekto yra labai svarbu ir todėl mano prašymas ir yra būtent tai daryti.

Antrasis aspektas, į kurį kreipiau dėmesį šįkart, yra tai, kad prasidėjo prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūros. Aš suprantu, kad žmonės yra nekantrūs, tačiau yra būtina iš kiekvieno atskiro individo sužinoti jo istoriją, kodėl jis atvyko, kodėl pasirinko būtent Lietuvą, kokios yra viso to priežastys, o šiuo metu mes juk turime jau beveik 40 tautų atstovus.

Išsiaiškinti yra svarbu, nes ne kiekviena priežastis suteikia teisę į apsaugą ir prieglobstį, o to nustatymo procesai šiuo metu lėtai įsivažiuoja.

Artimai bendradarbiaujame su Migracijos departamentu ir Europos prieglobsčio paramos biuru, kurie padidino skiriamus resursus, kad procesai vyktų greičiau. Mes tam tikra prasme lydime šias procedūras ir bandome užtikrinti, kad jos būtų teisingos ir efektyvios, kalbant apie teisinę pagalbą ir kitus dalykus.

Atstūmimai yra tai, ko mes absoliučiai nepalaikytume jokioje kitoje situacijoje, išskyrus šią kritinę padėtį.

Trečioji dimensija yra rugpjūčio 2-osios nutarimas (A.Bilotaitės priimtas sprendimas neįleisti migrantų į Lietuvą – aut. past.), kuris, aš žinau, domina daugelį ir sukėlė nemažai diskusijų. Mes visuomet gyrėme Lietuvą už tai, ką ji daro dėl pabėgėlių pastaruosius 20 metų – jų įkurdinimą, žmonių perkėlimą iš Italijos.

Nors jų yra nedaug, tačiau vien buvimas atvirais šiai galimybei, rūpinimasis pabėgėliais, netgi šiandien (15min su H.Nordenstotu kalbėjosi praeitą savaitę) dešimt pabėgėlių iš Eritrėjos buvo perkelti į Lietuvą ir vėl susijungė su savo šeimomis – visa tai yra stiprus solidarumo ženklas.

Mes ir toliau privalome matyti, kad Lietuva stengiasi elgtis teisingai ir geriausiai, kaip tik gali šiomis sąlygomis, bet dabar didžiausia įtampa yra, kaip suderinti nacionalinį saugumą ir žmogaus teises, kaip išsaugoti abu šiuos interesus. Šiuo metu ant kortos pastatyta daugybė dalykų ir juos visus reikia suvaldyti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Darbą su migrantais pradėjo mobiliosios komandos
Luko Balandžio / 15min nuotr./Darbą su migrantais pradėjo mobiliosios komandos

Kai mes perskaitėme ministrės nutarimą, aišku, labai susirūpinome ir nerimavome. Dėl to, kad „atstūmimai“ skamba taip, lyg niekas daugiau nebegalėtų įeiti į šalį ir siena būtų visiškai uždaryta. Žinoma, nutarime apie atstūmimus nekalbama, o sakoma, kad žmonės į šalį negali įeiti tik kitur, ne tarptautiniuose pasienio postuose.

Dėl dabartinės ekstremaliosios situacijos galima sakyti, kad kirsti sieną yra pavojinga, kad niekada nežinai, ką ten rasi, ypač naktį. Ir nutarime labai aiškiai pabrėžiama, kad taip, jūs negalite kirsti sienos bet kur, tačiau galite ateiti ten, kur mes leidžiame – į tarptautinius pasienio postus.

Lietuvai paskelbus šį nutarimą, Baltarusija taip pat pranešė, kad ji žmonių atgal nepriims ir tai yra siaubinga humanitarinė situacija.

Savaime suprantama, yra labai svarbu, kad visgi galimybė gauti apsaugą ir patekti į saugią teritoriją yra ir toliau suteikiama. Ir šiandien aš dar kartą buvau dėl to patikintas.

Kol kas mes matome, kad vis dėlto į postus ateinančių žmonių skaičiai yra labai menki, mes aiškinamės šią situaciją su savo partneriais ir bandome suprasti, kodėl taip yra, tačiau esame kitoje sienos pusėje ir iš tiesų nežinome, kas ten vyksta.

Kaip žinote, Lietuvai paskelbus šį nutarimą, Baltarusija taip pat pranešė, kad ji žmonių atgal nepriims ir tai yra siaubinga humanitarinė situacija. Nors iš tiesų ir neegzistuoja tikra „niekieno žemė“, tačiau mes vis tiek susiduriame su situacijomis, tokiomis kaip filme „Terminalas“ su Tomu Hanksu – žmonės yra įkalinti ir palikti likimo valiai, o atsakomybės už juos niekas neprisiima.

Manau, kad šioje situacijoje svarbu prisiminti, kad iš tiesų „niekieno žemės“ nėra – tu arba esi vienoje teritorijoje, arba kitoje, o kažkurie žmonės už jas yra atsakingi. Taip pat už situaciją yra atsakinga ir trečioji šalis – žmonės, kurie įstūmė save į šią delikačią situaciją – ar jie gali iš jos išsivaduoti?

Tu gali būti įkalintas karo zonoje ir negalėti pasitraukti, tačiau čia nėra karo zona ir šios trys šalys visos turi atsakomybę pasirūpinti, kad visa tai netaptų humanitarine krize.

Mes kalbamės su savo partneriais, su pasieniečiais, aiškinamės problemas ir žinote, prieš tai aš minėjau, kad kartais, jei prie sienos ateina šeimos su vaikais, jie yra įleidžiami į šalį, net jeigu tai nėra pasienio postas, tai rodo, kad viską galima išspręsti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Henrikas Nordentoftas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Henrikas Nordentoftas

Šiuo metu atsakomybės yra labai aiškios ir, kai susiduriame su tokiomis situacijomis, mes kreipiamės į abi valstybes – ne tik į Lietuvą. Visa ši situacija yra labai nejauki, nes joje dalyvauja nekalti civiliai, vaikai, šeimos, jie patenka tarp girnų. Taigi tai kelia didelį susirūpinimą.

Daliai savo pašnekovų aš sakiau – tikiuosi, kad jūs irgi galėsite perduoti, jog būtina išlaikyti žmogaus teisių supratimą ir sieną kirtusius žmones reikia atjausti, jie nekelia jums grėsmės, jie nėra pavojingi, jie jau atėjo ir dabar tereikia kantrybės, kad būtų galima įvertinti jų situaciją.

„Ieškome balanso“

– Kaip UNHCR galėtų prisidėti prie situacijos suvaldymo ateityje? Turiu omenyje finansinę ar žmogiškųjų išteklių, ekspertų paramą, taip pat ar yra kokie tarptautiniai instrumentai, kurių galėtumėte imtis, jei Lietuvoje būtų nustatomi žmogaus teisių pažeidimai?

– Visiškai suprantu klausimą ir, pirmiausia, pakalbėkime bendrai apie mūsų vaidmenį. Mes vykdome veiklą 140-yje šalių visame pasaulyje ir daugelyje jų mes rūpinamės visiškai visomis pabėgėlių procedūromis, tačiau – ne Europoje.

Visos Europos šalys turi ganėtinai daug priemonių ir sistemą pasirūpinti viskuo pačios, todėl čia mūsų vaidmuo yra kitoks, su tam tikromis išimtimis. Europoje mes daugiausiai veikiame kaip patarėjai, suteikiame techninę paramą ir, aišku, užtikriname, kad tarptautinės pabėgėlių ir žmogaus teisių apsaugos taisyklės būtų gerbiamos, toks yra mūsų mandatas.

Kai vyksta visos šios didelės diskusijos, yra priimami įstatymai, nutarimai, mes kuo greičiau įsitraukiame į šį procesą, stebime ir studijuojame viską, diskutuojame apie pakeitimus.

Mes vykdome veiklą 140-yje šalių, rūpinamės visiškai visomis pabėgėlių procedūromis, tačiau – ne Europoje.

Egzistuoja ne tik tarptautiniai prieglobsčio įstatymai, tačiau ir Europos Sąjungos prieglobsčio nuostatos, todėl mes kalbamės ir su Europos Komisija, kuri, kartu su mumis ir Lietuva, yra suinteresuota, kad šių taisyklių būtų laikomasi. Pagrindinis mūsų vaidmuo ir yra tose taisyklėse.

Galima sutikti, kad situacija yra tikrai išskirtinė ir tai mus stumia prie ribos to, kaip mes norėtume su ja tvarkytis, nes atstūmimai yra tai, ko mes absoliučiai nepalaikytume jokioje kitoje situacijoje, išskyrus šią kritinę padėtį, kai yra suteikiama garantija, kad sieną kirsti galima tarptautiniuose pasienio postuos. Taip pat, kai mes matysime, kad tai veikia ir žmonės iš tiesų eina per juos, mes tai vertintume platesniame žmogaus teisių kontekste.

Žmogaus teisės, diskusijos su Vyriausybe ir yra tai, dėl ko mes turime atstovybę Lietuvoje, dėl ko aš pats atvažiuoju čia pasikalbėti su valdančiaisiais. Mes ieškome balanso, kai ant kortos yra pastatyta tiek daug.

Pakalbėkime ir apie Baltarusiją, ten mes esame tarptautinė organizacija, humanitarinė organizacija ir kartais mūsų užduotis mums suteikia teisę būti apolitiškiems ir rūpintis tik socialiniais reikalais. Iš tiesų, tam, kad būtume efektyvi humanitarinė organizacija, mes turime neįsitraukti į politikavimą, kuris susijęs su priežasti, kodėl žmonės šiuo metu čia keliauja.

Reikia suprasti, kad kai sprendžiame dėl to, kam reikia apsaugos, mes tiek su Lietuvos, tiek su Baltarusijos valdžiomis turime apie tai kalbėti iš humanitarinės pusės. Mes žinome platesnį kontekstą, esame apie jį detaliai informuoti, tačiau ir mūsų vyriausiasis komisaras neseniai labai aiškiai pasisakė, kad žmonės negali būti instrumentalizuojami.

Anksčiau mes esame matę tai ir kitose vietose, nėra, kad tai vyktų tik čia, tai atsitiko tarp Maroko ir Ispanijos, kai staiga daugybė žmonių kirto sieną ir atrodė, kad tikrai kažkas jiems leidžia tai daryti.

Neseniai išleidome pranešimą, kuriame nekalbama specifiškai apie Baltarusiją, tačiau apskritai jame primenama pasauliui nepaversti žmonių tik instrumentais.

Kai sprendžiame dėl to, kam reikia apsaugos, mes tiek su Lietuvos, tiek su Baltarusijos valdžiomis turime apie tai kalbėti iš humanitarinės pusės.

Kaip ir sakiau, tarptautinė bendruomenė vis dar yra išlikusi Baltarusijoje, Minske ir mes stengiamės padėti tiems žmonėms, kurie atsiranda Baltarusijoje ir kerta sieną, tačiau jūs nepamatysite UNHCR pasmerkiant (Baltarusijos veiksmus – aut. past.) ir panašiai, nes tai nėra mūsų vaidmuo, mes tai paliekame valstybėms.

Valstybės turi apsispręsti, ką jos mano apie šią situaciją, pasiremdamos duomenimis apie visus skirtingus aspektus, kuriuos jos turi. O mes, iš tiesų, net ir neturime.

Jei kerta sieną, privaloma pasikalbėti

– Pataisykite mane, jei klystu, bet atrodo, kad kalbant apie migrantų atstūmimus jūs nesate toks susirūpinęs ir manote, kad tai gali veikti ir būti tobulinama?

– Ne, tuomet aš turėčiau perfrazuoti tai, ką pasakiau. Tarptautinės pabėgėlių taisyklės, kurių laikymąsi mes užtikriname, sako, kad žmogus turi teisę sulaukti valstybės apsaugos, jei pasiprašo prieglobsčio.

Neabejotinai, pagrindinė taisyklė pasaulyje yra ta, kad jei žmogus kerta sieną ir sako, kad jam reikia apsaugos, privaloma pasikalbėti su tuo žmogumi, surinkti jo istoriją ir nuspręsti, ar jis yra pabėgėlis, ar ne. Tuo metu mes žiūrime į tai, kaip su tuo žmogumi yra elgiamasi, ar jis patyrė smurtą. Į visus šiuos dalykus pasienio zonose žiūrime labai atidžiai, nes visame pasaulyje jos yra ypač jautrios vietovės.

Pagrindinė taisyklė pasaulyje yra ta, kad jei žmogus kerta sieną ir sako, kad jam reikia apsaugos, privaloma pasikalbėti su tuo žmogumi.

Tai, kas vyksta čia, kelia nerimą, nes žmonės kerta sieną ir prašosi prieglobsčio, tačiau jiems pasakoma, kad prieglobsčio jie negali prašyti.

Žinoma, jiems nepasakoma, kad prieglobsčio negalima prašyti niekada – čia ir yra tam tikras viso proceso subtilumas – jiems pasakoma, kad prieglobsčio galima prašyti tarptautiniuose pasienio postuose, ten žmonės ir nukreipiami.

Nors mes sutrumpintai tai vadiname atstūmimais (ir aš tai suprantu), tačiau perskaitę tą nutarimą, dabar mes bandome sekti, kaip jis yra įgyvendinamas, kaip vyksta nukreipimai.

Tie migrantai vėliau keliauja ten (į pasienio postus). Tai įvyksta kitoje sienos pusėje. Ir kol kas mes matome tik labai nedidelius jų skaičius, todėl ateityje būtent tai ir ketiname tikrinti – ar iš tiesų ta galimybė egzistuoja.

Aš noriu labai aiškiai pasakyti, kad visuomet yra labai nemalonu, kai vyriausybėms tenka griebtis tokių išskirtinių priemonių tam, kad galėtų apsaugoti valstybės sieną. Būtent taip mums ši situacija ir buvo pristatyta – kaip išskirtinė, neįprasta ir unikali situacija bei aplinkybės, kurios laikinai reikalauja ypatingo atsako, tokia yra ši žinutė.

Todėl, nors mes ir norėtume, kad to nebūtų, tačiau, jei yra išsaugojamas principas dėl prieglobsčio suteikimo galimybės, net ir šiomis sudėtingomis aplinkybėmis, mes galėsime su tuo dirbti toliau.

Žinoma, mes tikimės, kad greitai galėsime sugrįžti prie normalių sąlygų, kas reikštų, kad ekstremalioji situacija būtų panaikinta, o pasieniečiai būtų instruktuojami priimti visus atvykstančius žmones, pradėti jų prieglobsčio prašymų procedūras ir juos registruoti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūdninkų stovykloje
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūdninkų stovykloje

Kaip žinote, Lietuvoje veikia Užsieniečių registracijos centras, prašymų procedūros yra valdomos, tačiau, kai susiduri su tokiais skaičiais, visi veikiantys procesai yra perkraunami ir privalo keistis. Tai ir yra didysis iššūkis, paradigmos pasikeitimas – ką darysime dabar, nesame niekada su tokia situacija susidūrę.

Taip pat yra nemažai šalių, kurios turi sukaupę gerosios patirties, kurios žino, kaip elgtis šiose situacijose. Be to, mes Lietuvos tarnyboms pasiūlėme pasirūpinti, kad jos gautų naudos iš kitų šalių paramos. Kalbame ne tik apie įrangą – antklodes ir visa kita, tačiau ir apie ekspertų stiprinimą.

Visi sutinka, kad ši situacija yra unikali ir niekas Lietuvoje anksčiau su ja nėra susidūrę, todėl mes paraginome kreiptis į tarptautines organizacijas, į Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, kad ji paremtų Lietuvos Raudonąjį Kryžių, suteiktų ekspertus, kurie galėtų atvykti ir padėti, patarti. Su šia pagalba mes galime suvaldyti situaciją.

Tai ir yra didysis iššūkis, paradigmos pasikeitimas – ką darysime dabar, nesame niekada su tokia situacija susidūrę.

Labai svarbu pasakyti, kad kaip ir anksčiau, po šio laikinojo periodo, dalis žmonių bus paprašyti sugrįžti į savo gimtąsias šalis, nes jie neatitiks pabėgėlio statuso sąlygų ir tam taip pat reikia sukurti procedūras. Tol, kol šie procesai atitiks taisykles ir ne tik tarptautinės teisės, tačiau ir jos taikymo, kol jie vyks teisingai ir efektyviai, o žmonės turės teisę pateikti savo istorijas, mes dėl jų neabejosime.

Taip pat yra ir EASO, kurie turi jau paruoštus specialistus, galinčius padėti Migracijos departamentui. Be to, mes neabejojame, kad jie padarys viską, ką gali, kad tai įvyktų.

Jei procedūra yra teisinga, mes visiškai suprantame ir gerbiame jos rezultatus ir, žinoma, gerbiame tai, kad tie žmonės, kurie privalo grįžti, neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Tokios yra žaidimo taisyklės visose Europos valstybėse. Ir čia pagalbą turėtų suteikti Europos agentūros, galbūt žmonių grąžinimui padės ir Tarptautinė migracijos organizacija.

Dalis žmonių atvyko čia apgauti – jiems buvo sakoma, kad keliaus į Vokietiją ar kad jie galės vykti į Vokietiją, kai įžengs į Europą. Liūdna, tačiau tokių melų yra labai daug. O jie sukūrė daug lūkesčių ir nusivylimo. Todėl aš neatmesčiau tikimybės, kad dalis žmonių, kurie buvo apgauti, norės sugrįžti į gimtąją šalį, nes viskas nėra taip, kaip jie tikėjosi.

Apskritai, visa ši situacija yra labai dinamiška. O idealiu atveju, pirmiausia, mes norėtume ją stabilizuoti ir tuomet padėti judėti toliau, bet kartu norime padėti ir tiems, kurie atvyko, nes dalis jų yra iš Sirijos ir Afganistano, kur padėtis tikrai yra labai problematiška.

Taip pat ir kitose šalyse, nes nėra juk jokios valstybės pasaulyje, kurioje viskas būtų gerai visiems, mažumos dažnai yra pavojuje, tau gali kilti grėsmė dėl įsitikinimų, dėl seksualinės orientacijos, dėl religijos, dėl daugybės skirtingų priežasčių. Visus šiuos dalykus būtina įvertinti, todėl tinkamos procedūros ir yra labai svarbios.

Dažniausiai klausia „Kodėl mes esame sulaikyti?“, „Kodėl mes negalime laisvai judėti, keliauti į Vokietiją?“

Klausia, kodėl yra sulaikyti

– Ar jūs bendravote su Lietuvoje esančiais migrantais, ar jie susisiekė su jumis?

Ačiū už klausimą. Kitaip tariant – ką jie mums sako, jūs klausiate to. O sako jie daugybė skirtingų dalykų, tačiau dažniausiai klausia „Kodėl mes esame sulaikyti?“, „Pirmiausia izoliacija dėl COVID-19, o kas toliau?“, „Kodėl mes negalime laisvai judėti, keliauti į Vokietiją?“.

Egzistuoja didžiulės komunikacijos spragos. Mes labai stengiamės tai pabrėžti Lietuvos institucijoms, prašėme jų. Mes turime visi komunikuoti geriau, tačiau privalome žinoti, kokią žinutę mes sakome, kad visi ją turėtų vienodą ir nekiltų jokių neaiškumų.

Turiu atsargaus optimizmo, kad situacija stabilizuojasi ir galime sugrįžti prie ją reguliuojančių tarptautinių taisyklių, galime rūpintis žmogaus teisėmis.

Šiandienos susitikimuose aš buvau patikintas, kad komunikacijos stiprinimui skiriama tikrai daug pastangų. Ir kai tu suteiki žmonėms informaciją, tuomet gali atsakyti į klausimą, kodėl jie negali laisvai judėti – todėl, kad egzistuoja taisyklės tam metui, kai tu tik esi atvykęs į šalį be dokumentų. Be to, ir prieglobsčio procedūros, ir šalies nuostatos nurodo, kad tam tikrą laiką būsi šiek tiek apriboto judėjimo padėtyje.

Vėliau mes galėsime pasižiūrėti, tačiau kol kas spręsti yra per anksti. Taip pat taisyklės negali turėt išimčių, todėl judėjimas turi būti apribotas šiek tiek mažesnėje teritorijoje. Aišku, mes be jokių abejonių žinome, kad jei ši teritorija yra per maža, o žmonės jos nepalieka, ji sukuria daug įtampos, tad, matyt, mums reikia turėti šiek tiek kantrybės pagalvoti, kaip truputį normalizuoti tą apgyvendinimą.

Vis dėlto, turime suprasti, jog tai, kad žmonėms nėra leidžiama laisvai judėti tuo periodu, yra būtina šiai procedūrai. Galbūt galima žiūrėti ir spręsti dėl išimčių itin pažeidžiamoms grupėms, kitiems atvejams. Laikui bėgant reikia tai svarstyti.

Tikina, kad gerbs žmogaus teises

– Vizito metu kalbėjotės su keliais ministrais. Ar manote, kad šie pokalbiai buvo vaisingi, ar buvote tikinamas, kad žmogaus teisės nebus pamirštos ir pakištos po kilimėliu?

Visiškai atvirai galiu pasakyti, kad sulaukiau labai stipraus užtikrinimo dėl visiško pasiruošimo gerbti žmogaus teises, dėl pastangų elgtis teisingai. Aišku, kad Vyriausybė yra šiek tiek užimta dėl to, kas vyksta už Lietuvos sienų, kitose valstybėse ir užsienio reikalų ministras jau ėmėsi veiksmų.

Ministras taip pat informavo mane ir prašė perduoti Vyriausiajam komisarui tai, kaip Lietuva mato visos šios padėties kontekstą. Ir, žinoma, valdžios atstovams labai svarbu tai tinkamai iškomunikuoti.

Aš sutinku, kad situacija yra sudėtinga ir kelianti iššūkių, noriu, kad tai pabrėžtumėte, bet bendradarbiavimui durys yra visuomet atviros – mes diskutuojame ir bandome rasti geriausius sprendimus. Kalbu ne tik apie UNHCR, bet ir apie IOM, kuri yra Migracijos agentūra ir specializuojasi šioje srityje, bei Europos Komisiją.

Visoje situacijoje yra daug skirtingų žaidėjų, tačiau aš tikrai jaučiu, kad dabar komunikacija tarp visų yra atvira ir skaidri, mes sprendžiame problemas ir galbūt ne visada sutinkame dėl kiekvienos iš jų, tačiau tai yra visiškai normalu tokiose situacijose. Svarbiausia yra tai, kad mes stengiamės dirbti kartu vienas su kitu ir bandome stabilizuoti situaciją.

Būtent čia mes ir kviečiame pagerinti gyvenimo sąlygas laikinosiose stovyklose. Kai kuriose iš jų sąlygos yra neblogos ar ribinės, kitose – tikrai ne tokios puikios. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė yra viena tų, su kuria kalbėjomės. Ministerija dirba su specialiomis priemonės pažeidžiamoms grupėms, stipriai koncentruojasi į tai.

Tai buvo vienas didžiausių mūsų rūpesčių. Ir jie tikrai stengiasi. To negalima padaryti per vieną naktį, tačiau viskas juda tinkama linkme. O mes vis dar esame nusiteikę labai pozityviai dėl tolimesnio bendradarbiavimo.

Labai svarbi yra ir Europos Sąjungos finansinė parama, jie turi dideles galimybes ir, kaip mes supratome, ketina praplėsti paramą Lietuvai. ES mato visa šią padėtį kaip jungtinę užduotį visoms šalims narėms padėti Lietuvai.

Taigi, turiu atsargaus optimizmo, kad situacija stabilizuojasi ir mes galime sugrįžti prie ją reguliuojančių tarptautinių taisyklių, kad galime rūpintis žmogaus teisėmis taip, kaip yra priimtina. Būtent tai ir yra viskas, ką mes bandome padaryti. O jei laikinai kai kurių dalykų čia nėra, mes kalbamės, kaip juos galėtume sugrąžinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų