Įspūdžius iš Neringos profesorius teigia kaupiantis jau nuo vaikystės. Puikiai pamena senąją Juodkrantę, kurioje, dar būdamas moksleivis, kartu su tėvais buvo vienas poilsiautojų. Joje apsilankė, kai tik sovietų pasieniečiai atidarė tuomet draudžiamą zoną.
„Tokia Vilniaus leidykla „Mintis“ gavo vieną iš namukų, paliktų vokiečių vilų, mes ten su šeima, buvau dar gimnazistas, jau atvažiuodavome vasaroti. Tai buvo nuostabu, – mena profesorius, – Aišku, vaizdas buvo visai kitoks. Ant vilų buvo vokiški užrašai. Viskas apšiurę, apleista, pokario metai tęsėsi čia ilgai. Dabar kiekvienas atvažiavimas į Nidą, į Juodkrantę mane džiugina naujais akcentais, naujom, puikiom iniciatyvom. Tikrai mes turime, kaip kartais sakau, Lietuvos perlą. Man malonu, kad šiek tiek ir man pavyko prisidėti prie to perlo įvairovių, įdomybių“.
Sėkminga idėja
1995 metais, dar būdamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentu, kartu su dailininku, architektu Ričardu Krištapavičiumi, kuris kilęs iš Neringos, L.Klimka sugalvojo sudalyvauti konkurse sutvarkyti apžvalgos aikštelę, esančią ant kopų. Tuo metu, kaip prisimena profesorius, aikštelė buvo išbetonuota grubiu betonu, kyšojo akmenukai, jau buvo padarytas asfalto takelis, kuriuo buvo galima užvažiuoti juodomis „Volgomis“ apsižvalgyti. Tą konkursą vyrai laimėjo.
Pagalvojome, kad Saulės laikrodis labiausiai įprasmina, kas sukūrė šį perlą, nepaprastą neriją – tai bangos iš abiejų pusių, vandens stichija, vėjo stichija ir saulė, – pasakojo L.Klimka.
„Pasiūlėme pastatyti Sulės laikrodį, tokį obeliską. Šis egiptietiškas, bet panašus į mūsų. Idėja buvo panaši, – Neringos gimtadienio proga surengtoje spaudos konferencijoje rodė L.Klimka. – Pagalvojome, kad Saulės laikrodis labiausiai įprasmina, kas sukūrė šį perlą, nepaprastą neriją – tai bangos iš abiejų pusių, vandens stichija, vėjo stichija ir saulė. Šitie komponentai, šitos stichijos formavo grožį, išskirtinumą, unikalumą, o saulės laikrodis lyg ir sujungė visus šituos dalykus“.
1995 metais projektas pradėtas įgyvendinti. L.Klimka teigė iki šiol prisimenantis tą ypatingą naktį, praleistą kopose.
„Labai graži diena buvo. Realizuojant tą projektą teko patirti įspūdžių, kurie lieka visą gyvenimą. Pavyzdžiui, su geodezininku mes turėjome visą naktį praleisti tiksliai nustatydami šiaurės pietų kryptį pagal šiaurinės žvaigždės nedidelį judesį. Tai buvo nuostabiausia naktis, kurią aš atsimenu iš viso savo netrumpo gyvenimo. Tai buvo mėnulio pilnatis virš marių... Tas marių raibuliavimas... Niekur kitur aš nesu tokio matęs, – ilgesingai pasakojo profesorius. – Tiesa, turiu pasakyti, kad Saulės laikrodžiui tai yra ideali vieta ir vienintelė turbūt tokia Lietuvoje, nes čia saulė pateka iš vandens, iš marių ir nusileidžia į Baltijos jūrą, į vandenį. Niekur kitur tokios vietos nerasi“.
Įdomu tai, kad, kaip įprasta saulės laikrodžiams, šie rodo vietinį laiką, o ne tą, kuris tiksi mūsų laikrodžiuose. Pasak profesoriaus, Žemė aplink Saulę juda skirtingu greičiu ir juda elipse, ne apskritimu, tad laiko skirtumas tarp mechaninio laikrodžio ir Saulės siekia iki 15 minučių.
Suniokojo uraganas
1999-aisiais, kai rodėsi, kad Saulės laikrodis sėkmingai įsikūrė ant aukščiausios Kuršių nerijos kopos, jį nuniokojo uraganas „Anatolijus“. Stiprus uraganas nulaužė obeliską. To gal ir nebūtų buvę, jei ne kelininkų, transportavusių obeliską į Lietuvą, sprendimas.
„Stela arba obeliskas, viso labo porą metrų įleistas į gruntą, 12-kos metrų aukštyje, buvo Karelijos laužykloje iškirstas vientisas. Ten rusų meistrai norėjo parodyti, ką sugeba, ir jis, lyginant su aukščiu, buvo gana plonas. Meistrai padarė nuostabų darbą, ištisinį iš uolos iškirto visą mūsų obeliską, bet tada reikėjo jį atvežti į Lietuvą.
Kelininkai pasižiūrėjo, pakraipė galvą ir pamanė, ach, vargsim mes čia. Taigi, perpjovė pusiau – du gabaliukai, lengviau transportuoti, nereikia eismo keliuose uždaryti ir atvežė perpjautą pusiau. Tada inžinieriai paskaičiavo, kaip sujungti, įdėjo tris plieninius strypus, „užmetė“ vėjo galiai keletą kartų atsargos, bet „Anatolijui“ tai buvo nė motais, nulaužė strypus, griūdama viršutinė dalis sudaužė ir pakopėles. Buvo liūdnas vaizdas“, – prisimena L.Klimka.
Aplink Baltiją apiplauktum, niekur tokio laikrodžio nerastum, jis įprasmina ir jungtį, tarsi jungia Baltijos šalis vieną su kita, – įsitikinęs mokslininkas.
Puikiai pamena jis ir tolesnius politinius verpetus, kurie, pasak jo, buvo „truputį ambitizuoti“.
Pasigirdo kalbos, esą kam reikia to laikrodžio, tegul lieka tuščias betonas. Ši istorija, kaip sako profesorius, kainavo nervų ir žilų plaukų.
Jis pasidžiaugė, kad Neringa atsižvelgė į žmonių, kurių apklausa buvo surengta, poziciją, o ne politinę nuomonę ir Saulės laikrodis vėl atgijo. L.Klimka įsitikinęs, kad kopos statinys negadina, priešingai, be sutvirtintos aikštelės, ji būtų pažemėjusi, kaip ir visos kitos. Šiandien ant kopos švenčiami gimtadieniai, sukaktys, vestuvės.
„Aplink Baltiją apiplauktum, niekur tokio laikrodžio nerastum, jis įprasmina ir jungtį, tarsi jungia Baltijos šalis vieną su kita“, – įsitikinęs mokslininkas.
Obeliskas buvo dekoruotas runų ženklais. Tai kalendorius, atitinkantis ir mūsų kraštą. Pasak L.Klimkos, jis amžinas ir šiandien veikia, tereikia žinoti, kaip nustatyti, kuri diena.
Savitas talismanas
Saulės laikrodis L.Klimkai ne tik kūrinys. Mokslininkas apie juos galėtų pasakoti nepailsdamas.
Saulės laikrodžių tradicija Lietuvoje sena, mechaniniai laikrodžiai, tiksėję bažnyčių, rotušių bokštuose, anuomet buvo netikslūs, juos tikslinti tekdavo pagal saulės laikrodį.
„Mano rankose kelioninis saulės laikrodis. Retai jį pasiimu. Tai autentiškas žinomo rusų meistro darbelis, kurį man kažkaip pavyko sovietiniais laikais iš Maskvos parsivežti. Čia surašytos platumos, kokiems miestams tinka, nuo Tulos iki Peterburgo. Tą kampą tinkamai pasukus galima visada teisingai valandas matyti, o štai ši rodyklė žiūri į šiaurinę žvaigždę, įdėtas kompasas“, – demonstravo L.Klimka.
Mokslininkas turi ir talismanu vadinamą saulės laikrodį, patį paprasčiausią, primenantį žiedą. Saulės spinduliukas į vidų patenka per mažą skylutę ir parodo valandą. „Čia mano talismanas, todėl yra ir juodo gintaro“, – rodė profesorius.
Jis stebėjosi, kad Neringos suvenyrų pardavėjai tokie neoriginalūs ir turistams siūlo standartinius gaminius, tarp jų neišvysi gražių suvenyrų su runomis ir saulės laikrodžiu.
Nori pastatyti kaimyną
L.Klimka teigia, kad liko neįgyvendinta viena mintis – mėnulio kalendorius. Po to įspūdžio, kurį patyrė ypatingą naktį mėnulio šviesai mirguliuojant virš marių, kilo mintis, jog šalia turėtų stovėti būtent mėnulio kalendorius.
„Pasirodo, kad istoriniuose saulės laikrodžiuose, kai kuriuose, yra ir mėnulio skalės, įdomios, gražios, tokios spiralės, viena augančiam mėnuliui – į vieną pusę sukasi, kita dylančiam – į kitą pusę sukasi. Čia norėjosi tokio kaip apskrito staliuko, gal iš akmens, iš granito, kad būtų, du su puse metro ar kiek daugiau skersmens, ir galėtų būti tos skalės, du nedideli gnomoniukai statomi. Vėl galėtų būti atrakcija“, – ilgametės idėjos nepamiršta autorius (Gnomonas – vertikalus stiebas, pagal kurio šešėlį nustatoma vietos vidurdienio momentas ir dienovidinio kryptis, red. past.).
Neringos meras Darius Jasaitis teigė, kad šio projekto įgyvendinimas nėra pigus, jam prireiktų apie 100 tūkstančių eurų. Tikimasi, kad ilgainiui atsiras rėmėjų ir idėja taps kūnu.
