Juodkrantės gyventojai dar pernai ėmė aktyviai skųstis gyvenantys tarsi arimuose: šernų populiacija išaugo, jie nesibodi eiti į kiemus, knisti juos, išdarkyta ir visa pakrantė. Vietos gyventojas pasakojo net buvęs šernų užpultas, kai šviesiu metu vaikščiojo po Raganų kalną.
Vasarį Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdyba suteikė leidimą medžioti šernus, kurių medžioklė ir taip nebuvo limituota ir leidžiama ištisus metus, medžioti Juodkrantės gyvenvietėje.
Leidimas populiacijai reguliuoti išduotas iki gegužės 31 d.
Per porą savaičių – apie dvidešimt šernų
Kaip pasakojo 15min kalbinti medžiotojai, per dvi savaites Juodkrantėje ir aplink ją buvo sumedžiota apie dvidešimt šernų.
8 jų sumedžiojo Kuršių nerijos nacionalinio parko medžiotojų klubo „Girinis“ nariai. Kaip pasakojo klubo vadovas Sigitas Šveikauskas, paprastai jų medžioklės plotai yra kitose Kuršių nerijos teritorijose. Sumedžioti šerną, net jei ir atrodo, kad jų populiacija – didžiulė, nėra taip paprasta. Gyvūnas turi gerai išvystytą uoslę, klausą. Net ir medžioklė su varovais Kuršių nerijoje – sudėtinga, nes čia šernai žmonių taip nebijo, kaip kitose vietovėse.
„Kodėl jų tiek priviso? Manau, kad dėl iškirstų kalnapušių plotų. Juos išgenėjus, šernai neteko buveinių, todėl ir eina į gyvenvietę“, – aiškino medžiotojas.
Jam pritarė ir Neringos savivaldybės administracijos vadovas Egidijus Šakalys, pats priklausantis Klaipėdos universiteto medžiotojų klubui.
Pats šernų medžioklėse dalyvavęs E.Šakalys taip pat mano, kad šernų padaugėjo ir dėl pandemijos. Dėl karantino ribojimų, kai nebuvo galima vykti į kitas savivaldybes, kai buvo ribojami susitikimai, medžioklės nevyko, o šernai dauginosi.
Sumedžiojo kone šimtą
E.Šakalys paskaičiavo, kad per vadinamuosius medžioklinius metus, kurie tęsiasi nuo balandžio iki balandžio, vien KU draugija sumedžiojo 54 šernus. „Girinis“ taip pat apie pusšimtį.
„Tad jų populiacija iš tiesų gana ženkliai praretinta per metus. Dar girdime, kad vienas kitas knisantis šernas pasitaiko, tačiau nebėra taip gausiai, kaip kad pernai“, – kalbėjo administracijos vadovas.
Tačiau kartu jis pažymėjo, kad visų šernų sumedžioti neįmanoma. Jų gretos gana aktyviai auga, vados – didelės, siekia ir 6 jauniklius.
Kuršių nerijos šernų nepasiekė ir žemyninės Lietuvos dalies knysliams būdingas kiaulių maras.
„Jų medžioklė nėra ribojama visus metus. Tačiau dabar buvo suteiktas leidimas medžioti ir gyvenvietės prieigose. Limituojama tik briedžių medžioklė. Kartais pasigirsta miškininkų skundai, kad šie nugriaužia jaunų pušelių viršūnes“, - sakė jis.
Medžiotojams, pačiam E.Šakaliui taip pat, buvo įkliuvę ir meškėnų. Šie gyvūnai vadinami invaziniais. Kartas nuo karto vis pastebimi, nepaisant to, kad vis įkliūva į spąstus.
Kol miške – tol nesiskundžia
Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser pasakojo, kad šernų jokiais būdais negalima šerti. Taip bus padaryta žala gyvūnui, o ne nauda.
„Kol jis miške knisa – niekas nesuka galvos. Bet kai ima eiti į kiemus – daro žalą ir piktina žmones. Todėl poilsiautojai, kartais sugalvoję pašerti laukinį žvėrį, šerną ar lapę, labiau kenkia“, – aiškino ji.
Juodkrantės bendruomenės pirmininkė Sandra Berletaitė teigė, kad jei kas galvojo, kad prieš dešimtmetį buvo daug šernų – klysta. „Atrodo, kad darome beviltiškus darbus. Tiesiog Sizifo darbus. Susitvarkome kiemus, o po nakties vėl randame apkasus. Pakrantė vėl išknista. Tvarko žmogus, bet kiek tvarkinga bus?“ – retoriškai klausė Kuršių nerijos gyventoja.
Kurį laiką, anot jos, atrodė, kad kiek aprimo. Tačiau pastarosiomis dienomis vietiniai vėl ėmė skųstis šernų niekšybėmis. Išrausti gėlynai, išknista palei vaikų darželio teritoriją, kapinėse.
Temstant šernai pasirodo kiemuose, negąsdina jų ir namų viduje lojantys šunys. Vietiniai jau bijo išleisti vakarais vaikų pavedžioti keturkojų.
„Medžiotojų duomenys rodo, kad ankstesniais metais apie Juodkrantę būdavo apie 30 šernų. Dabar apie šimtas. Štai tokie skaičiai. Ir nors nemažai jų sumedžiojo – jie toliau eina“, – pasakojo S.Berletaitė.
Vietos gyventojai ketina vėl prašyti suaktyvinti šernų populiacijos reguliavimą.
