J.Pabrėža pastaruosius dvejus metus nesisukiojo Šiaulių universiteto rektorate, šiek tiek privengė politikos ir visas jėgas atidavė savo gyvenimo moksliniam darbui užbaigti.
Kai mokslinis veikalas yra baigtas, jau galima oficialiai sakyti – įrodyta, kad žemaičiai turi savo kalbą.
Tai reiškia, kad yra dar viena Rytų baltų kalba, turinti visus kalbos požymius. Manoma, kad ryškus kalbų skirtumas su lietuviais buvo dar septintame amžiuje. Vėliau lietuviai ir žemaičiai vis lengviau susikalbėdavo.
Gilintis į šią sritį J.Pabrėža pradėjo su savo mokytoju Aleksu Girdeniu, o darbą teko užbaigti vienam. Ko reikia, kad bendravimo instrumentas būtų pripažintas kalba? Tam reikia keturių savitų kalbos sudedamųjų dalių: fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos.
Kiek kirčių turi žodis „parsimaliavuojusi“?
Fonetika reiškia garsus. J.Pabrėža teigia, kad žemaičiai ir šiandien vietoje nosinių raidžių taria dvigarsius – kansnis, skensti, linsti (kąsnis, skęsti, lįsti).
Taip pat žemaičiai savotiškai dėlioja kirčius, ryškios priegaidės. Kai kurie žodžiai turi ir po kelis kirčius. Pavyzdžiui, pyktelėjęs žemaitis žodžio neišgirdusiam kaimynui gali pasakyti „nabaprigirdi“ – kirčiuodamas visus penkis skiemenis. O gerokai persidažiusi mergina gali būti įvertinta kaip „parsimaliavuojusi“.
Taip pat kone visi skiemenys kirčiuoti. Beje, Žemaitijos sostine vadinamas miestas taip pat turi visus kirčiuotus skiemenis – „Telše“.
O ar žinojote, kai žemaitis sako „trobalė“, „miškalis“, tai nereiškia mažybinės formos. Tai kaip tik reiškinio didinimas.
Žemaičių morfologija lietuviui gali būti nesuprantama. J.Pabrėža primena, kad jo kraštiečiai gyvoje kalboje turi išsaugoję dviskaitą. „jodvi siedatau“ – tai reiškia „jūs abi sėdite“.
O ar žinojote, kai žemaitis sako „trobalė“, „miškalis“, tai nereiškia mažybinės formos. Tai kaip tik reiškinio didinimas. Butkaus dukra būtų „Butkalė“, o Petkaus – „Petkalė“. Tačiau tik tuo atveju, jei merginos diktos. Smulki panelė bus „Butkikė“, „Petkikė“.
Paauglių pavardės dažnai baigiasi dar kita priesaga: „Kai buvau jaunuolis, kaime mane šaukdavo „Pabrėžuti“. Tai toks dar netikras vyras, ne visai užaugęs.“
Jaunimui žemaičių kalba – prestižas
Sintaksė – kalbos dalių derinimas – labai savotiška žemaičių kalbos savybė. Pavyzdžiui, jie turi žodelius „žemėn, šalin, lauk“, kurie pastiprina ir užtvirtina. Jei senelis „miršt“ – tai reiškia dar gali nemažai pagyventi. Bet jei senelis „miršt žemėn“ – tai jau pabaiga.
Jei kas nors plėšia drabužius nuo savęs, tai reiškia kad kažkiek apsinuogina. O jei „plieš drabužius šalin“ – tai jau iki visiško nuogumo.
Apie žemaičių leksiką jau daugelis yra girdėjęs. Dažnas aukštaitis, išmokęs žemaitišką žodį, savo draugų būryje jį ištaria kaip mįslę – atspėk, kas yra: plonymas, krame, krupis, blezdinga, ledžinga, drobynos, videlčius, nikis.
Daugelis yra girdėję tokią užstalės dainelę „liuob šuokt, liuob dainiout“. Tai aukštaičiui visiškai nesuprantama būtojo dažninio laiko forma. Tai reiškia, „šokdavome, dainuodavome“.
Devynioliktame amžiuje nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi bendrine visai Lietuvai.
O kas bus dabar, kai jau viskas pabaigta? Ar reikės apginti žemaičių kalbą teisme? Gal Žemaitija kurs savo valstybę, atsispirdami nuo kalbos?
J.Pabrėža juokiasi: „Nieko niekam teisiškai įrodinėti nereikia. Man tai seniai aišku, kad tai kalba. Gimęs ir augęs, aš kitos kalbos neturėjau. Aš ne prieš, kad Lietuvoje esančias kalbas vadintume tarmėmis, bet jei diskutuosime vien apie žemaičius, galime drąsiai sakyti – kalba.
Beje, devynioliktame amžiuje nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi bendrine visai Lietuvai. Šiandien aukštaičiai įrodinėtų, jog jog jų tarmė yra kalba.“
Docentas priminė, kad prieš penkerius metus Lietuvoje buvo tikrinamos visos tarmės ir jų gyvybingumas. Šiandien J.Pabrėža gali drąsiai pareikšti, kad žemaičių kalba tikrai yra gyva ir stipri, o jos prestižas yra augantis: „Tarp jaunosios kartos atstovų žemaičių kalbos prestižas yra aukštesnis nei viduriniosios. Jaunimas ištisai susirašinėja žemaitiškai.“
Kalbininkas patikslina, kad nebūtų jokių interpretacijų: „Žemaičiai nori gyventi ir būti stiprūs Lietuvoje. Žemaitija yra ne kita valstybė, o vienas Lietuvos išskirtinumų. O kalbos apie norą atsiskirti nuo Lietuvos – paistalai ir nieko neverti kiršinimai.“
