Pasak J.Poželos, jam niekada niekas nėra siūlęs kyšio ir jis puikiai žino, kokią kainą tektų sumokėti vieną kartą paslydus.
– Politiko kelias jums buvo nubrėžtas nuo mažų dienų?
– Neplanavau būtų politiku, bet man mokykloje patiko humanitariniai ir socialiniai dalykai. Pradėjau skaityti laikraščius dar tada, kai daugelis bendraklasių jų neskaitė. Žinoma, buvo ir visi paaugliški reikalai. Nebuvau pirmūnas ir vien dešimtukais nesimokiau.
Šeima man brėžė fiziko kelią. Tokį norą jaučiau ir iš senelio, tačiau pats iš karto pajutau, kad tikslieji mokslai manęs netraukia.
Mane patraukė Komunikacijos fakultetas, nes jis buvo jauniausias Vilniaus universitete. Studentai su dėstytojais bendravo labai paprastai. Įstojau į naują specialybę – informologiją. Buvo labai įdomu.
Nuo pirmo kurso pusę etato pradėjau dirbti fakultete. Tai irgi buvo labai įdomi patirtis, kai po paskaitų eidavai dirbti kartu su dėstytojais. Buvau tiesiog susidomėjęs žinių vadyba. Rimtai galvojau sukti į mokslo pusę.
– Kaip pasikeitė planai?
Man niekada nekyla minčių, kad gal reikėtų paskambinti leidinio redaktoriui arba savininkui ir paprašyti taip nerašyti.
– Įstojau į žurnalistikos magistrantūrą. Stojau, kai jau buvau politikas. Norėjau pajausti, kaip formuojamos naujienos, kaip mąsto žurnalistai, kas daro įtaką procesams. Manau, kad ir dabar su žiniasklaida bendrauju kiek kitaip nei dauguma kitų politikų. Niekada žurnalistui neliepiu kreiptis į Ryšių su visuomene skyrių ar tris dienas laukti atsakymų.
Labai gerai suprantu žurnalistų darbą ir man niekada nekyla minčių, kad gal reikėtų paskambinti leidinio redaktoriui arba savininkui ir paprašyti taip nerašyti. Puikiai žinau, kaip į tave bus po to žiūrima. Taip pat matau, kad kai kurie vyresnės kartos politikai iš įvairių partijų vis dar galvoja, kad tai įmanoma.
– Kada tapote politiku?
– Save laikau gilių pažiūrų socialdemokratu, liberaliu socialistu, labai daug skaitydavau Olofą Palmę, Willy Brandtą. Kai kiti ant sienos kabindavo muzikos žvaigždes, aš kabindavau jų nuotraukas.
Antrame kurse įstojau į Socialdemokratų partiją ir turėjau progą dalyvauti Vilniaus savivaldybės rinkimuose. Sąraše gavau vienuoliktą poziciją, bet buvau išreitinguotas į penktą poziciją. Man tai buvo staigmena. Suprantu, kad labai daug lėmė pavardė.
Kita vertus, jauno amžiaus tikrai nevertinu kaip trūkumo. Daug kas mane kritikavo, kai pasiūliau leisti rinkti į savivaldybes nuo 18 metų. Esu įsitikinęs, kad tai buvo geras siūlymas. Džiaugiamės, kai 15 metų Rūta Meilutytė laimi medalius, o nuo 18 metų žmonės eina į kariuomenę su ginklu ginti šalį, bet savivaldoje jiems dalyvauti neleidžiama.
Pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavau 2008 m. Man buvo skirta paskutinė sąrašo vieta. Užvirė labai didelis noras ir azartas sužinoti, ką mes galime. Subūriau labai gerą komandą, kuri ir dabar yra aplinkui. Dabar jie jau viceministrai, ministrų patarėjai, Jonavos meras. Likau trečias už brūkšnio ir šoktelėjau daugiau nei per šimtą vietų.
– Nemanote, kad jūsų pavardė jums atvėrė daug durų?
– Kai kam atrodo, kad pavardė man labai padeda, bet aš pats ne vieną kartą mačiau, kad pavardė man net šiek tiek trukdė. Jaučiu didesnį dėmesį, stigmas, išankstines nuostatas. Reikia kur kas labiau stengtis. Mano senelis iš politikos išėjo 1996 m.
– Kas, be politikos ir šeimos, užima jūsų laiką?
– Kai esi giliai pasinėręs į politiką, ji tampa tavo gyvenimo dalimi. Ypač tai jautėme Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungoje. Mes patys sau susikurdavome renginius, savaitgaliais rašydavome tarptautinius projektus, pasikviesdavome tarptautinius pranešėjus.
– Tokiame renginyje susipažinote su savo žmona?
– Su žmona susipažinau savivaldybės vakarėlyje, bet sąjungoje susipažino labai daug žmonių, kurie vėliau sukūrė šeimas. Tai tapdavo mūsų gyvenimo būdu.
– Dabar jūs ministras. Jauniausias šioje vyriausybėje. Našta ne per sunki?
– Mes pamirštame, kad premjerą turėjome net jaunesnį už mane. Ministru pirmininku tapęs Gediminas Vagnorius už mane buvo pusmečiu jaunesnis. Jau nekalbu apie kaimynus estus. Socialinės apsaugos ministru ten tapo 27-erių mano kolega.
Dabar mano pagrindinis darbo principas – nepasijausti, kad esu ministras. Kai pradedi jaustis ministru, gali pradėti galvoti, kad tavo įsakymai yra neginčytini ir gali daryti bet ką. Yra daug žmonių politikoje, kurie ministro pareigas įsivaizduoja būtent taip.
– Nebijote atsakomybės likus tiek mažai laiko iki rinkimų?
Labiausiai man, kaip politikui, gali pakenkti nieko nedarymas.
– Labiausiai man, kaip politikui, gali pakenkti nieko nedarymas. Puikiai tai suprantu. Žmonės nemėgsta politikų, kurie neprisiima atsakomybės už sprendimus. Esu įsitikinęs, kad žmones galime įtikinti, tačiau su jais reikia kalbėtis. To taip pat ministerijoje labai trūko. Yra daug klausimų, kur pagrindinės su tuo susijusios įstaigos net nėra paklaustos. Į jas nebuvo žiūrima kaip į partnerius.
Noriu parodyti, kad galime pakeisti mūsų politinę kultūrą ir sprendimų priėmimo mechanizmą. Turime visi pajausti bendrą atsakomybę. Esame komanda.
Mūsų specialistai yra labai aukštos kompetencijos. Turime suteikti galimybę iniciatyvą rodyti valstybės tarnautojams, kurie dirba neskaičiuodami savo valandų už labai nedidelius ir nekonkurencingus atlyginimus.
Yra skaudu, kai išgirsti nuomonę, kad jūs ten biurokratai, labai daug uždirbate. Ministerijoje dirbantys specialistai, turintys šeimas ir paskolas, gauna labai nedideles algas, kurias kartais sunku suprasti.
– Gal dalis tų tarnautojų randa būdų, kaip gauti papildomų pajamų? Jums niekas nesiūlė kyšio?
– Ne, kyšio man niekas nesiūlė. Net įdomu, kodėl? Tai irgi yra jauno politiko privalumas. Suprantu, kad negaliu leisti sau paslysti. Menkiausias korupcijos šešėlis gali mano karjerą pabaigti labai greitai. Vienas slystelėjimas gali nubraukti viską.
– Jums 33-eji ir jūs jau ministras. Kokius dar politinės karjeros tikslus sau galite kelti?
Žiauriai nekenčiu, kai į rinkėjus žiūrima iš aukšto ir bandoma kalbėti sudėtingomis frazėmis.
– Niekada neprognozuoju savo karjeros. Tiesiog esi ten, kur tu tuo metu esi reikalingiausias. Net jei man ateityje tektų dirbti savivaldybės taryboje, nevertinčiau tai kaip žemesnių pareigų. Tai kartu būtų ženklas, kad mane taip vertina rinkėjas, su kuriuo reikia mokėti bendrauti.
Žiauriai nekenčiu, kai į rinkėjus žiūrima iš aukšto ir bandoma kalbėti sudėtingomis frazėmis arba galvojama, kad jiems užteks kokį koncertą suorganizuoti.
– Šiais metais vėl kandidatuosite į Seimą Antakalnyje. Atrodo ši rinkimų apygarda visada sulaukia daug dėmesio?
– Per praėjusius rinkimus man teko pralaimėti Andriui Kubiliui. Šiais metais ten pat kandidatuoja Ingrida Šimonytė. Matau, kaip gerėja politinė kultūra Lietuvoje. Situacija keičiasi į gerąją pusę visose politinėse partijose.
