Keliuosi su džiaugsmu, kad gavau dar vieną dieną
Senų elegantiškų namų gatvėje prie pat Niujorko Centrinio parko nesunkiai randu reikiamą numerį. „Labas!“ – šūkteli iš viršaus. Laiptai sudunda nuo jaunatviškų žingsnių, ir po akimirkos ranką spaudžia aukšta liekna moteris besiplaikstančiais plaukais: nerimastingo Jūratės Kazickaitės, žinomos išeivijos lietuvės – žurnalistės, verslininkės, filantropės – būdo metai nekeičia.
Kaip ir polėkio: šįmet su grupe moterų ji įkopė į Kilimandžarą – šį aukščiausią, 5895 metrų, Afrikos tašką Jūratė Kazickaitė prieš tai buvo pasiekusi... 1965-aisiais. Labdaros projektus ji pradėjo iškart po studijų universitete – išvyko dirbti mokytoja į Keniją. Su metais garsiausio JAV lietuvio verslininko, Jeilio universiteto ekonomikos mokslų daktaro Juozo Kazicko ir per savo 91-ąjį gimtadienį, anapilin išėjusios Aleksandros Kazickienės dukters gerų darbų geografija išsiplėtė – dabar dar apima Lotynų Ameriką, Aziją ir, žinoma, Lietuvą.
Kaip ir jaunystėje, ji dieną pradeda judėjimu: bėga penkis kilometrus Centriniame parke. Dažniausiai – viena, nes vyras, garsus finansininkas Rodgeris Altmanas, dirbęs JAV prezidentų Jimmy Carterio ir Billo Clintono administracijose, daug keliauja, tad dažnai prasilenkia jo ir žmonos grafikai, o prieš gerus dvylika metų vaikams pirktas nykštukinis pudelis Cody tokiems atstumams jau ne itin tikęs kompanionas – mieliau rangosi šeimininkei ant kelių, vos tik ši prisėda.
„Pastebėjau, kad mažai mano amžiaus moterų bėgioja. Dauguma tik vaikšto. Tad lenkiu visas, kol keliai dar veikia. Du kartus per savaitę einu į sporto klubą. Stengiuosi susisukti iki dešimtos ryto, kad tada po visų sportinių ritualų jau galėčiau pradėti savo dienelę“, – šypsosi ruošdama kavą erdvioje penkių aukštų namo virtuvėje.
Pagal savo padėtį visuomenėje Jūratė Kazickaitė kasdien galėtų puoštis deimantais, dizainerių drabužiais, didžiuotis pažintimis aukščiausiuose JAV sluoksniuose, pasakoti, kaip šiame name lankėsi Billas Clintonas ir dabartinis JAV vadovas Barackas Obama. Bet jos galva pramušta daugybe rūpesčių dėl artimųjų ir viso pasaulio.
Ji, kaip ir tais laikais, kai dirbo naujienų agentūros „The Associated Press“ ar „The Washington Star“ žurnaliste, smagiausiai jaučiasi su tradiciniais mėlynais džinsais, įsispiriamais žemakulniais. „Viena garbi ponia pakvietė pietų, užtat taip išsipuošiau, – juokiasi braukdama delnu per prabangius auskarus. – Prasta aš modistė, kasdien man patinka paprastai ir patogiai.“
Pagal savo padėtį visuomenėje Jūratė Kazickaitė kasdien galėtų puoštis deimantais, dizainerių drabužiais, didžiuotis pažintimis aukščiausiuose JAV sluoksniuose, pasakoti, kaip šiame name lankėsi Billas Clintonas ir dabartinis JAV vadovas Barackas Obama. Taip pat galėtų smagiai gyventi sau – juk visi trys įvaikiai jau užaugo, baigė mokslus. Bet jos galva pramušta daugybe rūpesčių dėl artimųjų ir viso pasaulio.
– Tiek dirbate prie labdaros projektų. Niekada nenorėjote to laiko skirti, pavyzdžiui, sau?
– Jei man reikėtų eiti į biurą, leisti laikraštį ar žurnalą, galėtum stebėtis: „Kaip randi laiko?“ O dabar aš jo turiu. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip gyvena kitos jokiose įstaigose nedirbančios moterys. Nejau įmanoma tik šopintis, rūpintis savo grožiu ir namais? Drabužius juk skalbia mašina...
Aš, baigusi tvarkytis, sėdu prie kompiuterio rašyti, užsiimu labdaros projektais. Be darbo gyvenimas tuščias. Laimingiesiems pasiseka gyventi prasmingai. Žinoma, daug kas neturi tokio malonumo dėl ekonominių aplinkybių – dirba ten, kur geriau moka.
Tai, kuo užsiimu aš, – labdara, pagalba žmonėms Haityje, Kolumbijoje, – suteikia pilnatvės jausmą. Esu laiminga, nes galiu pakeisti kitų gyvenimus. Kai matau, kaip tai vyksta, jaučiuosi nepaprastai. Suprantu: pirmiausia reikia dirbti, kad turėtum už ką gyventi, bet jei turi daugiau, nei tau būtina, jei gali padaryti ką nors kitam, kodėl to nepadarius?
Pagalbos kitam šaknys žmonių sąmonėje dar nėra tvirtai įaugusios. Juk daug kas tebemano: „Taip sunkiai dirbau, kad turėčiau, ką dabar turiu. Kodėl jie patys negali eiti ir užsidirbti?“ Mums dar stinga supratimo, kad labai dažnai aplinkybės lemia, jog kiti tiesiog negali savimi pasirūpinti: serga kūno ar psichikos ligomis arba tiesiog gimė ten, kur pakeisti gyvenimo savo jėgomis neįmanoma. Dar sunkiai įsisąmoniname, jog esame ne tam, kad rūpintumės tik savimi. Mano tėvelis visą laiką stengėsi, kad kitų gyvenimai taptų geresni, gražesni. Tą patį bandau daryti ir aš.
Dar sunkiai įsisąmoniname, jog esame ne tam, kad rūpintumės tik savimi. Mano tėvelis visą laiką stengėsi, kad kitų gyvenimai taptų geresni, gražesni. Tą patį bandau daryti ir aš.
– Suprantu, kad labdarai laiko turite dabar, bet juk dirbti į Afriką išsiruošėte vos dvidešimt vienų, kai pačiai turėjo rūpėti karjera, kiti dalykai.
– Visa tai mano kraujyje, nes nuo mažens buvau auklėjama katalikiškai. Didžiulę įtaką turėjo ir šeima, jos vertybės. Juk tėveliai taip kentėjo trankydamiesi po pabėgėlių stovyklas, nežinodami, ką daryti, kaip tvarkytis toliau (Iš Lietuvos Aleksandra ir Juozas Kazickai su dukterimi Jūrate ant rankų pasitraukė 1944-aisiais – red. past.). Po to gyvenimą imi įsivaizduoti neaprėpiamą, o ne įspraustą į konkrečius rėmus, kurių centre esi tik pats.
Kai jaunystėje atvykau į Afriką, po nepriklausomybės judėjimo žmonės jautė, kad pagaliau turi jėgą, laisvę, džiaugėsi, bet nežinojo, ką su ta savo laisve daryti. Kai Afrikoje lankiausi prieš dešimt metų, pastebėjau, jog kaimai jau didesni, – daugiau namų, mažų parduotuvių, bet žmonės vis vien gyvena laikydamiesi papročių, kaip kad mačiau prieš penkiasdešimt metų. 1964-aisiais moterys tenai vaikščiojo nuogos, paskui – vienaip ar kaip kitaip prisidengusios. Daug kas, ir apranga, priklauso nuo išsilavinimo.
Šįmet Afrika atrodė dar kitokia, bet juk per tuos metus pasikeičiau ir aš. Į tas pačias vietas grįžau kaip į namus. Žinau, kad su tuo žemynu būsiu susijusi visą gyvenimą. Noriu ten pastatyti mokyklą, padaryti ką nors moterų ir mergaičių labui – jos neturi tiek galimybių, kiek vyrai. Tik reikia rasti įdomų projektą, idėją. Manau, prasmingiau dirbti švietimo srityje – stengtis, kad jaunimas turėtų sąlygas imtis kompiuterių technikos, kitų mokslų, kurie paklausūs ir reikalingi. Ir nebemokyti afrikiečių, pavyzdžiui, siūti – juk tai jau praeitis.
– Vis dar per skaipą mokote žemės drebėjimo nuniokoto Haičio vaikus anglų kalbos?
– Taip! Septynis kartus ten buvau ir įsitikinau, kad programa sėkminga, vaikams ji labai patinka, – ir šiandien gavau visą puokštę elektroninių laiškų iš Haičio. Kalba labai domisi ne tik vaikai, paaugliai, bet ir vyresni. Jie tiki, kad jei išmoks angliškai, turės daugiau darbo galimybių. Su jais dirba jau apie penkiasdešimt savanorių mokytojų iš visos Amerikos.
Prieš pradėdama projektą maniau, kad jis bus mažytis, bet štai jau tęsiasi aštuoniolika mėnesių, labai išsiplėtė, ėmė reikalauti daugiau pinigų, atsirado biurokratijos... Labai norėčiau, kad kas nors tuos rūpesčius iš manęs paimtų, – aš pradėjau, turėjau idėją, bet dabar... Neturiu talento vadovauti kompanijai, nesvarbu, kad tai – tik labdaros organizacija.
– Bet jūsų Vilniuje įkurtas papuošalų salonas „Jūratės akmenėliai“ visai neprastai laikosi.
– Su „Akmenėliais“ susijusius reikalus tvarko mano pusbrolis Rolandas, man tereikia nupirkti karolių, padraugauti su poniomis, kurios ateina. Kai šį verslą pradėjome prieš šešerius metus, buvome vieninteliai, o dabar konkurencija didelė, sunku išsilaikyti, bet kažkaip krutame.
– Savo vaikams lengvos gerovės nesukūrėte. Kodėl?
– Pradėti visi turi nuo paprastų darbų. Vyresnioji duktė Alexandra – jau 27-erių, dirba socialine darbuotoja mokykloje: rūpinasi neturtingų šeimų vaikais, kurie dažnai neturi kur gyventi, ko valgyti. Dirba sunkiai, uždirba mažai ir niekada daug neuždirbs. Bet ji turi mūsų idealizmo, kad reikia padėti kitiems, o pačiam šiandien gana tiek, kiek reikia susimokėti už butą ir pavalgyti.
Sūnui Nicholui – 25-eri, jis gyvena Brukline. Vis ieškojo savęs ir dabar nutarė, jog nori būti restorano šefu, – jam labai patinka gaminti. Kalbamės, kad grįš studijuoti, mokysis kulinarijos meno.
22-ejų mažoji Kristina dabar ant gatvės – prieš Kalėdas daugybėje parduotuvių reikia papildomų darbuotojų, tad ji nori pradžioje taip užsidirbti. Jai patinka viešieji ryšiai, rinkodara, sekasi bendrauti. Manau, šioje srityje nuveiks nemažai. Kristina kol kas gyvena pas mus. Bet, neabejoju, kai tik ras darbą, kitą mėnesį išsikraustys.
Tėvai užaugino jus ir keturis brolius, 1976-aisiais išgyvenote vieno jų – Aleksandro Kęstučio – netikėtą mirtį. Ne tik sunkiu metu Kazickai atrodė susitelkę, tokia tikra stipri vieninga šeima, kurios ašimi buvo mama Aleksandra...
Mama buvo nepaprastai stipri, bet yra riba, kai net tokių žmonių jėgos baigiasi. Dėkoju likimui, kad tuo metu neturėjau jokių neatidėliotinų didelių darbų ir galėjau ja rūpintis. Krūties vėžio, dubens kaulų operacija, po kurios viena koja liko trumpesnė, komplikacijos, vėl operacijos, o dar insultas... Paskutinėmis dienomis ji nebegalėjo kalbėti, bet, tikrai žinau, puikiai viską girdėjo. Pasakiau, kaip stipriai mylime, ką ji mums reiškia...
Dabar reikia rūpintis tėveliu. Žiemomis į šiltuosius kraštus jis nebekeliauja, gyvena valanda kelio nuo manęs. Labai noriu, kad bent porą kartų į Lietuvą atvažiuotų.
Dabar reikia rūpintis tėveliu. Žiemomis į šiltuosius kraštus jis nebekeliauja, gyvena valanda kelio nuo manęs. Labai noriu, kad bent porą kartų į Lietuvą atvažiuotų.
– O pati kaip dažnai atvykstate į Lietuvą? Kas čia jus traukia?
Pirmiausia – Kazickų labdaros fondas. Jis veikia aktyviai: dukart per metus su broliais ir tėveliu aptariame, kam skirti pinigų. Daugiausia jų tenka stipendijoms, medicinos reikmėms. Tą daryti Lietuvoje man labai svarbu.
Norėčiau atskristi mažiausiai tris kartus per metus, bet sunkiai pavyksta. Pabūčiau daugiau, jei vyras keliautų su manimi. Bet jis labai užsiėmęs, o aš noriu būti su juo...
– Ir jūs per visus reikalus, panašu, nebūnate verslo kelionėse sutuoktinį lydinčia ponia.
– Norėčiau kartu, bet jo verslo kelionės trunka, pavyzdžiui, dvi dienas – susitikimai ir atgal. Klausiu, ar negali pasilikti Londone, pavyzdžiui, dar dvi paras, kad abu apžiūrėtume miestą. Bet jo tvarkaraštis toks – kelionės ne pramogai, o darbui.
Rodgeris aktyviai dirba ir taip pat imasi labdaros. Ir labai mane palaiko.
– Kuris jūsų spalvingo gyvenimo periodas šiandien atrodo laimingiausias?
– Tas laikas Vašingtone, kur aš dirbau žurnaliste, o Rodgeris – prezidento Jimmy Carterio administracijoje, kai mudu įsimylėjome, buvo labai romantiškas. Abu supratome, kad atradome žmogų, su kuriuo būsime likusį gyvenimą. Šįmet sukanka trisdešimt metų, kai mudu vedę. Ta proga Kalifornijoje suplanuotas specialus savaitgalis.
Bet kiekvienas laikas žavingas. Kad ir Afrika, kur nuvykau 1964-aisiais. Buvau jauna, kiekviena diena atrodė neįtikėtinas nuotykis (negaliu sakyti, kad buvau visiškai laisva, turėjau įsipareigojimų, atsakomybę mokiniams), kai keliavau po šalį su tokiais pat idealistais.
Jaučiuosi laiminga, kad tebeturiu tėvelį, tris labai įdomius vaikus, mane mylintį ir labai mylimą vyrą. Mudu juokiamės visą laiką, kiekvieną dieną. Juk negali liūdėti: čia Niujorkas, šviečia saulė...
Labai pozityviai žvelgiu į gyvenimą, kas rytą atsikeliu su džiaugsmu, kad gavau dar vieną dieną, galimybę padaryti ką nors gero, išmokti ko nors naujo, sutikti naują žmogų.
Jaučiuosi laiminga, kad tebeturiu tėvelį, tris labai įdomius vaikus, mane mylintį ir labai mylimą vyrą. Mudu juokiamės visą laiką, kiekvieną dieną. Juk negali liūdėti: čia Niujorkas, šviečia saulė... Kartais Vilniuje jaučiuosi kitaip nei čia. Pamenu, bėgiojau prie Neries – nė gyvos dvasios. Staiga atbėga jaunas vyras. Manai, jis į mane bent pažiūrėjo, pasisveikino?.. Kai bėgi, jautiesi nepaprastai gerai, smagu su kitais bėgikais pasisveikinti, nusišypsoti, o jis žvelgė į priekį ir prabėgo pro mane kaip pro sieną. Niujorke kitaip. Manau, buvimas čia – taip pat likimo dovana. Čia tiek galimybių, tiek progų!
Jūratė Kazickaitė daug metų dirbo žurnaliste: „The Associated Press“, „The Washington Star“ rašė apie Vidurinės Azijos karą, 8-ojo dešimtmečio kultūros revoliuciją Amerikoje, ėmė interviu iš garsių politikų ir aktorių. Turbūt ryškiausią pėdsaką gyvenime paliko pora metų, kai dirbo korespondente Vietnamo kare: „Niekad negali tos patirties sudėti į dėžę ir uždaryti. Kai keliauji paprastai, kaip turistas, gali dairytis po kitas šalis ir lyginti: „O... čia panašu į Indiją.“ Arba: „Panašiame viešbutyje jau gyvenau kur nors Singapūre.“ O karo su niekuo nepalyginsi.“
Ji – ir kelių knygų bendraautorė. Vieną – „Karo sudraskyti“ („War Torn“) – parašė kartu su septyniomis žurnalistėmis. Yra dirbusi ir pabėgėliams padedančiose misijose Afganistane, Ruandoje, Bosnijoje.
