Lyrinis išsikrovimas
– Jūs dirbate AB „Pieno žvaigždėse“, bet kartu dar ir rašote poeziją. Ar Jūs pati laikote save poete?
– Poete savęs nelaikau, nes poezija yra mano laisvalaikis, lyrinis išsikrovimas. Net ir šiandien, jei kas mane pavadina poete, per kūną pereina šiurpuliukai. Nesu aš nei literatė, nei pedagogė. Aš tiesiog esu savamokslė ir rašau labiau intuityviai, iš jausmo, galvodama, ką noriu pasakyti, o ne laikydamasi kažkokių taisyklių.
– Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado poezija?
– Poezija mano gyvenime atsirado apie 40-uosius gyvenimo metus, kada labiau paaugo vaikai, atsirado daugiau laisvo laiko, susikaupė daugiau išminties. Galbūt tada, kai nustojau skubėti ir nukreipiau žvilgsnį į gamtą.
Per knygų pristatymus visada juokiuosi sakydama, jog pradėjau mažiau žiūrėti į televizorių, bet daugiau pro langą. Aišku, tam prireikė daug drąsos, nes rašančių yra daug, konkurencija, atitinkamas žmonių vertinimas.
– O mokykloje eiliuodavote?
– Ne, aš net nemėgau lietuvių pamokos, matyt, tam reikėjo pribręsti.
– Kiek laiko per dieną skiriate rašymui?
– Rašau tada, kada užklumpa įkvėpimas. Iš pradžių turėjau daug temų, idėjų ir noro pasidalinti savo mintimis, o po to, kadangi mano eilėraščiai yra susiję su metų laikais ir gamtos ciklu, idėjos išseko. Rašymą buvo pristabdęs ir karantinas, nes nebeliko impulso iš aplinkos, kažkokių renginių, įvykių.
Šiuo metu mano gyvenime poezijos yra taip pat mažiau, nes prasidėjo karas, vyrauja slogi nuotaika, nesaugumas, nerimas, empatija nekaltiems žmonėms. Bet mano gerbėjai man suteikia viltį, skatindami nebijoti rašyti net ir sunkiomis temomis, tokiomis kaip karas.
Gamta kaip įkvėpimas
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Gamta yra pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis. Dažniausiai vaikščiodama užsirašau mintis į užrašinę ar telefoną. Taip pat esu parašiusi daug eilėraščių apie jūrą. O kartais tos eilės gimsta pažiūrėjus filmą ar išgirdus svetimų žmonių istoriją, išgyvenimus. Per tiek metų supratau, kad žmonėms reikia ne dramatizmo, bet paprastumo, suprantamos kalbos, žemiškos tematikos.
– Ar kuriant poeziją įmanoma išlaikyti objektyvumą?
– Jei skaitytojai eilėraščiuose randa save ir priima tą universalumą, tada aš galvoju, kad yra gerai, nes eilėraščiai nėra vien tik apie mane. Mano „Facebook“ kūrybos puslapyje žmonės komentuoja, kad mes lygiai tą patį galvojame, bet tik tu išreiški tas mintis eiliuotai.
Buvę yra ir tokių atvejų, kad parašai kažką aštresnio, dramatiškesnio ir žmonės klausia, kas tau atsitiko, priima eilėraščius asmeniškai. Tikrai viskas nėra vien tik apie mane.
– Jūs taip pat garsėjate ir savo visuomenine veikla, už kurią esate apdovanota Šatrijos Raganos premija. Kaip viskam atrandate laiko?
– Žinote, mano vaikai jau yra užaugę, tėvai sveiki ir savarankiški, vyras palaiko ir suteikia laisvės plėtoti savo pomėgius. Pagrindinis laikas yra skiriamas darbui, o savaitgaliais ar vakarais, pasibaigus darbui, dalyvauju visuomeninėje veikloje.
Daug kam atrodo, kad aš daug ką spėju, bet man pačiai norisi ir dar kažką daugiau daryti. Anksčiau buvau ir „Rotary klubo“ narė, bet išėjau, nes norėjosi darbus padaryti kokybiškai, o ne prabėgom viską užkabinanti. Su visais darbais taip yra, dėl to tenka daug ko ir atsisakyti.
– Kodėl jums svarbu būti visuomeniškai?
– Kai pasirinkau eiti į viešumą, pasirinkau būti ir visuomeniška. Tai dar labiau įpareigojo Šatrijos Raganos premija. Ji man atrodė labai netikėta, jaučiausi nenusipelniusi, per jauna, mažai gyvenime pasiekusi. Bet tada supratau, kad miestas mane pripažino, savivaldybė priėmė sprendimą apdovanoti. Tai savaime įpareigoja padėti, paremti, dalyvauti įvairiuose renginiuose.
Trys knygos
– Kalbant apie kūrybą, Jūs esate parašiusi 3 knygas: „Trys saujos laimės“, „Žiedais gyvenimas gyvas“ ir „Vienos raidės istorijos“. Kuri knyga Jums yra artimiausia?
– „Trys saujos laimės“ yra išraiškingiausia, sodriausia, brandžiausia mano parašyta knyga, kurioje aš labiausiai atsiskleidžiu kaip asmenybė. Joje parašyti eilėraščiai tuomet tiesiog impulsyviai veržėsi, kartais parašydavau netgi po du per dieną. O berašant apimdavo jausmas, kad kažkas man viską diktuoja, o aš teturiu tik rašyti.
Antroje knygoje eilėraščiai yra subtilesni, labiau nugludinti. Bet grožio prasme, ji mano akiai yra patraukliausia.
O trečioji knyga yra pasakojimai, naudojant žodžius prasidedančius ta pačia raide. Ten yra dvidešimt septynios istorijos, parašytos iš visų abėcėlės raidžių. Jos aš nelyginčiau su poezijos rinktinėmis.
– Kokio susidomėjimo sulaukė jūsų knygos? Ar esate juo patenkinta?
– Daugiausia susidomėjimo sulaukė mano paskutinė knyga „Vienos raidės istorijos“. Ji yra priimtina platesnei auditorijai, išgarsėti jai padėjo ir rekordas. Žiūrint į tai, kokia yra trečiosios knygos paklausa, galiu drąsiai teigti, kad ji buvo pamatyta.
O poezija yra toks nišinis dalykas. Ne kiekvienam įdomu, ne kiekvienas skaitys. Vis dėlto, šioje vietoje padeda socialiniai tinklai. Aš pirmiausia rašiau eilėraščius su slapyvardžiu internetinėje svetainėje, kuri dabar yra uždaryta.
Po to pradėjau atsiskleisti „Facebook“ poezijos grupėje, o dar vėliau, kai pamačiau, kad žmonės skaito ir pripažįsta, susikūriau „Facebook“ puslapį „Jūratės kūryba“. Rašymas socialiniuose tinkluose man leidžia geriau pažinti ir užmegzti kontaktą su skaitytoju.
Daugiausia susidomėjimo sulaukė mano paskutinė knyga „Vienos raidės istorijos“. Ji yra priimtina platesnei auditorijai, išgarsėti jai padėjo ir rekordas.
Senamadiškas ir vyresnio amžiaus
– Kas yra jūsų skaitytojai?
– Mano skaitytojas yra senamadiškas, vyresnio amžiaus žmogus, kuriam patinka aiški eilėraščių struktūra ir kalba, nereikia labai daug galvoti.
Pakalbėkime šiek tiek plačiau apie Jūsų naujausią knygą „Vienos raidės istorijos“. Ji išsiskiria tuo, kad istorijos yra papasakotos naudojant žodžius iš tos pačios raidės. Kaip gimė šios knygos idėja?
Aš kažkada sumąsčiau pamėginti rašyti eilėraščius iš vienos raidės, bet tuomet nebandžiau iš to ko nors sukurti. Prasidėjus 2020 m. rudenio karantinui, kai buvo apribotas visas gyvenimas, nebeliko renginių, pozityvo, impulso iš aplinkos, darėsi vis sunkiau rašyti eilėraščius. Tada iš neturėjimo ką veikti nusprendžiau grįžti prie vienos raidės istorijų.
Pirmiausia gimė istorija iš „Ž“ raidės, po to iš „N“, o vėliau iš „P“ raidės sudėliojau tekstą apie pandemiją. Tai buvo lemtingas posūkis, nes pasidalinusi istorija iš „P“ raidės socialiniuose tinkluose, mano draugė pasiūlė man išleisti knygą.
Tuo metu man tai neatrodė realu, mat parašyti istorijas iš kiekvienos abėcėlės raidės – atrodė nemažas iššūkis. Vis dėlto, aš tą iššūkį priėmiau ir iki pavasario pažadėjau pabaigti rašyti knygą.
– Kaip sekėsi galvoti istorijas?
– Kai kurios istorijos rašėsi laisvai, o kai kurios buvo pritemptos. Nors su „Z“ raide buvo didžiulis vargas, likau nustebusi, kad lietuviška raidė „Ž“ turi tiek daug potencialo.
– Agentūra „Rekordų akademija“ įvertino Jūsų knygą ir suteikė jai Lietuvos rekordo statusą. Ką Jums reiškia šis pasiekimas?
– Smagu gauti tokį rekordą, tačiau šį gražų momentą aptemdė vasario 24 d. prasidėjęs karas. Atrodė, ką toks rekordas reiškia visame karo ir netekčių kontekste. Tuo labiau, grįžusi po rekordo atsiėmimo ceremonijos, susirgau COVID-19. Be to, rekordas niekada nebuvo mano siekiamybė.
Kai knyga pasirodė viešumoje ir žmonės pradėjo ją skaityti, kažkas per knygos pristatymą man pasiūlė registruoti knygą kaip rekordą. Mane ši mintis sudomino, tad po pristatymo įėjau į „Rekordų akademijos“ internetinį puslapį ir pamačiau, kad, norint užregistruoti rekordą, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. O mano knyga neatitiko įprastų reikalavimų. Ji nebuvo nei storiausia, nei didžiausia, nei sunkiausia.
Smagu gauti tokį rekordą, tačiau šį gražų momentą aptemdė vasario 24 d. prasidėjęs karas.
Nors aš pasidaviau ir nebesvarsčiau šitos idėjos, leidyklos „Skanios knygos“ įkūrėja Lina Gudinienė buvo labiau užsispyrusi nei aš ir užpildė visus reikiamus dokumentus. Galiausiai, iš dvidešimt septynių istorijų kaip rekordas buvo įregistruotos dvidešimt keturios, o trys atmestos kaip neatitinkančias reikalavimų.
– Jūsų nuomone, ar gali bet kas imti ir parašyti gerą knygą, ar tam reikia konkretaus išsilavinimo?
– Ir aš esu tas bet kas. Prieš dešimt metų nebūčiau pagalvojusi, kad turėsiu tris knygas, eisiu į pristatymus, atsakinėsiu žurnalistams į klausimus, būsiu apdovanota rekordu. Tai, ko gero, šiuo metu tokią galimybę tai padaryti turi kiekvienas. Problema yra ta, kaip reikia sudominti skaitytoją? Kuo jį pritraukti, kad būtent mane skaitytų? Nes knygų yra daug, o dar jeigu nori iš to uždirbti, susidaro nemažas iššūkis. Čia jau reikia arba sėkmės, arba rasti naują kampą, pateikti knygą nestandartiškai, moderniai.
