Šį antradienį, lapkričio 15-ąją, ignaliniečių Paulėkų vienturtė duktė Jūratė būtų šventusi 22-ąsias jungtuvių su savo vyru Martynu Budraičiu metines. Tačiau jai nebuvo lemta sulaukti tos datos, trūko tik dešimties dienų, rašo „Lietuvos rytas“.
Lapkričio 4-ąją iš gyvenimo pasitraukusios talentingos menininkės urna palaidota greta jos senelių Juodeliškių kaime, 18 kilometrų nuo Ignalinos, kurioje ji gimė, lankė dailės pamokas, baigė vidurinę mokyklą.
J.Paulėkaitės motinos širdis jautė, kad dėl smulkmenų jos duktė nebūtų nusprendusi žudytis. Jūratė buvo santūri, mokėjo tramdyti emocijas, neskubėdavo atverti širdies.
M.Budraitis buvo paskutinis žmogus, kuris matė J.Paulėkaitę gyvą, ir pirmas, aptikęs ją be gyvybės ženklų.
Kalbėdamas su savo žmonos tėvais apie nelaimę iš pradžių jis atsargiai rinko žodžius. Todėl A.Paulėkienei susidarė įspūdis, kad dėl buitinio konflikto jos duktė nebūtų pakėlusi rankos prieš save.
Pokalbis virto barniu
Daugybę tarptautinių apdovanojimų svetur ir Lietuvoje pelniusi scenografė, rodos, negalėjo skųstis likimu.
Teatrui ir šeimai atsidavusi moteris netausojo jėgų, dirbo be poilsio, nemokėdama atsipalaiduoti. Tačiau įkvėpta kūrybinių idėjų moteris, matyt, dažnai pasijusdavo vieniša.
„Sakyk, kaip buvo iš tikrųjų. Ilgainiui vis tiek viskas išaiškės”, – padrąsintas Jūratės motinos M.Budraitis prisipažino, kad ginčas, kuris baigėsi tragedija, tarp jo ir Jūratės įsiplieskė ne pirmą kartą.
Prisipažinęs sutuoktinei, kad nori skirtis, M.Budraitis tikėjosi, jog tokiam žingsniui ji pritars. Tačiau gražiuoju pasikalbėti juodviem nepavyko.
Iki šiol vyras negali sau atleisti, kad galbūt pernelyg aštriai kalbėjo su savo žmona.
Kilus konfliktui jis galėjo dar kurį laiką pasilikti bute, kol aprimtų aistros, bet to nepadarė – išsiruošė į darbą. Jūratė liko viena.
Sūnaus Mykolo, dizaino kolegijos antrakursio, lapkričio 4-ąją nebuvo namuose. Jis jau prieš gerą pusmetį buvo išsikėlęs iš tėvų buto ir gyveno atskirai.
Praėjus kelioms valandoms į teatrą atėjusį M.Budraitį ėmė slėgti prasta nuotaika, o gal gresiančios nelaimės nuojauta. Jis nutarė kuo greičiau grįžti namo.
Pamėnkalnio gatvėje esančiame bute vyras pasirodė apie 10 val. 30 min. Jūratės kūnas jau buvo sustingęs.
Kartą jau buvo palikęs šeimą
Garsios scenografės ir Nacionalinio dramos teatro vadovo santuoka ėmė byrėti prieš septynerius metus.
Garsaus aktoriaus ir diplomato Juozo Budraičio sūnus Martynas jau tada buvo apsisprendęs skirtis, net persikėlė kitur gyventi.
Vėliau sutuoktiniai susitaikė, vėl susiėjo, tačiau ši taika buvo trapi, ją dažnai drumsdavo nesutarimai.
„Mes negalėjome nei išsiskirti, nei kartu gyventi”, – tokius savo žento žodžius išgirdusi A.Paulėkienė suprato, kad jos duktė nesijautė laiminga.
Tačiau tėvams Jūratė niekada neprasitarė apie santuokos bėdas. Nebuvo nė menkiausių užuominų.
Nekalbėjo apie skaudulius
Paulėkų akyse Jūratė ir Martynas atrodė ideali pora: juos siejo bendri profesiniai interesai, pomėgiai, juodu kartu lankydavosi Ignalinoje. Rodos, nieko netrūko.
Apkeliauta dešimtys tarptautinių festivalių, scenografė pelnė Auksinį scenos kryžių, Nacionalinę premiją už įspūdingą moderniųjų spektaklių scenografiją.
Tačiau kartą susitikus su režisieriumi O.Koršunovu, J.Paulėkaitės ir M.Budraičio artimu bičiuliu, A.Paulėkienei nudiegė širdį.
O.Koršunovas prasitarė, kad Jūratė su Martynu seniai nesutaria.
„Vadinasi, visi apie tai žinojo, tik mums niekas nesakė. Gaila, kad aš su Oskaru apie tai daugiau negalėjau pasikalbėti, nes tada buvo netinkama vieta tokiam pokalbiui. O man seniai tai rūpėjo”, – sielvarto prislėgta kalbėjo A.Paulėkienė.
Galbūt Jūratė nenorėjo skaudinti savo motinos, nes žinojo, kad ji yra labai jautri?
Pastaruoju metu Jūratė labai daug dirbo. A.Paulėkienė vis ragindavo savo dukterį: „Pailsėk, leisk viską pro pirštus, nusibaigsi.”
Bandė prisijaukinti mirtį?
Atokias Juodeliškių kaimo kapinaites talentinga menininkė buvo pasirinkusi jau anksčiau, retkarčiais prasitardama, kaip lengva išeiti.
Praėjusią vasarą J.Paulėkaitė kartu su vyru padėjo tvarkyti senelių kapus. Kad ji norėtų čia ilsėtis, niekam neatrodė keista, nes ji buvo prisirišusi prie šio krašto.
J.Paulėkaitė polinkį į meną paveldėjo iš savo senelio, auksinių rankų staliaus.
Tik netekusi savo dukters A.Paulėkienė suprato, kad jau tada Jūratė galėjo jaukintis mirtį.
„Gal jai taip buvo skirta? Jūratė daug pasiekė gyvenime – turėjo gerą butą, jaukią sodybą, kurią įrengė pagal savo skonį, nesusidūrė su materialiniais sunkumais, užaugino puikų sūnų Mykolą.
Profesinėje srityje Jūratė taip pat buvo pripažinta, vadinasi, galima išeiti. Matyt, taip ji buvo nutarusi, taip ir pasielgė.
Jei tą akimirką jai kas nors būtų paskambinęs telefonu ar pasibeldęs į duris, gal tai būtų išgelbėję ją nuo kilpos”, – krimtosi J.Paulėkaitės motina.
