Rido Jasiulionio kalbinamas prof. Jurgis Brėdikis pasakoja apie tėvą Štuthofo kalinį, B.Sruogą, pasiryžusį sudeginti „Dievų miško“ rankraštį, ryžtą imtis neištirtų sričių širdies chirurgijoje, operacijas Kremliuje, trumpą politiko karjerą, mokslininko žvilgsnį į nesuprantamus reiškinius ir tikėjimą, gautą stebint gamtą.
– Galbūt ne visi žino, kad jūsų gyvenimas prasidėjo Čekoslovakijoje, kad jūs esate tarpukario Lietuvos diplomato sūnus ir gimėte Prahoje?
– Kai kurie gimsta traukiny, tai dar blogiau. Tuo metu mano tėvai gyveno Prahoje, tėvas dirbo Lietuvos pasiuntinybėje, bet nuo trejų metų esu lietuvis ir kaunietis.
Mano tėvui buvo labai reikalinga šeima, jis ją nepaprastai mylėjo, norėjo grįžti ir padėti augti man ir mano seseriai.
– Ar atsimenate ką nors iš Prahos?
– Buvau trejų metų, tad atsimenu sunkiai. Pamenu puikų parką senamiestyje prie Vltavos, jame buvo didelis vėžlys, ant kurio mane besipriešinantį sodino. Tas baimės jausmas įsirašė į mano ląstelių atmintį ir kažkur tebėra. Dar pro miglas prisimenu Kalėdų eglutę, tik tiek. Į Prahą mielai grįžau po daugelio metų kaip mokslininkas, ir ne tik dariau pranešimus, bet ir naujas Čekijoje širdies operacijas. Galų gale pasekiau savo tėvo pavyzdžiu, tapau diplomatu ir dirbau Prahoje.
– Šiek tiek apie jūsų tėvelį Juozą Brėdikį. Ar užaugęs diplomatų aplinkoje vaikystėje, jaunystėje svajojote tapti diplomatu kaip tėvas?
– Ne, bet apie tėvelį yra ką pasakyti. Pagal specialybę jis farmacininkas, baigęs mokslus Rusijoje, Kazanėje. Po to jis dar studijavo Šveicarijoje, Ciuriche, filosofiją. Esminis dalykas, kad jis susikūrė savo religiją, tikėjimą, kurio pagrindas buvo Rytų filosofija, Levo Tolstojaus filosofija. Tėvo seserys ir kiti artimieji bendravo tame lygyje. Manau, kad man tai padarė netiesioginę įtaką, kuri vis atgimsta ir stumia mane į platų dvasinį pasaulį.
– Jūsų tėvą iš Lietuvos ištrėmė ne bolševikai, bet naciai vokiečių okupantai.
– Jis buvo lietuvių tautos įkaitas Štuthofo konclageryje kartu su kitais 46 žmonėmis, tarp jų ir Baliu Sruoga. B.Sruoga, kiti rašiusieji apie šį konclagerį ir tie, su kuriais man teko susitikti gyvais likusiais, vienodai pastebėjo, kad mano tėvas atlaikė kalinimą, nepaisant to, kad buvo silpniausios sveikatos tarp įkaitų. Jo veide nesimatė nei skausmo, nei pykčio. Švytėjo, B.Sruogos žodžiais tariant, „brėdikiška“ šypsena. Jis buvo ramstis kitiems kaliniams, nuramindavo juos, liepdavo tikėti, kad viskas baigsis gerai, kad jie grįš į Lietuvą, kuri bus laisva. Taip jis rašė ir savo laiškuose mums vokiečių kalba. Žinoma, Lietuva juose buvo įvardijama sutartu slapyvardžiu. Mano tėvas parodė didelę dvasios tvirtybę, kuri padėjo atlaikyti fizines negalias.
– Iš Štuthofo jis nepasitraukė į Vakarus, bet grįžo į Lietuvą. Ar jis taip apsisprendė, ar tai nulėmė aplinkybės?
– Šeši likę gyvi Štuthofo kaliniai taip apsisprendė, kiti pasitraukė į Vakarus. Mano tėvui buvo labai reikalinga šeima, jis ją nepaprastai mylėjo, norėjo grįžti ir padėti augti man ir mano seseriai. Vieną gražią dieną jis grįžo, deja, grįžęs ramybės neturėjo. NKVD jį pradėjo persekioti, naktimis tardyti ir jo sveikata neatlaikė.
– Nebeilgai gyveno, sugrįžęs į Lietuvą, kaip, beje, ir Balys Sruoga?
– Taip. B.Sruoga dažnai apsilankydavo mūsų namuose, ir aš mačiau gana dramatišką istoriją su jo „Dievų miško“ rankraščiu. B.Sruoga buvo aukšto ūgio, savo dideliais žingsniais jis žingsniuodavo po kambarį ten ir atgal, skaitydamas „Dievų miško“ rankraštį. Mano tėvas buvo ko gero pirmasis jo klausytojas ir vertintojas. Vieną dieną B.Sruoga atėjo nepaprastai suirzęs ir parodė kaip rankraštį subraižė spaudos kontrolė. Jis buvo ištisai raudonai subraukytas. B.Sruoga su tuo negalėjo sutikti, jis sakė: „Suplėšysiu, sudeginsiu rankraštį, bet šitokio neleisiu!“
Jis taip įsiaudrino, kad pasijuto blogai ir tėvas pasiuntė mane pas šeimos gydytoją, kad ji ateitų ir padėtų B.Sruogai atsigauti. Tėvas prikalbino B.Sruogą nenaikinti rankraščio, sakydamas: „Išleisk dabar, ir taip yra daug svarbių dalykų, išmesk tik žodžius “maskoliai„ ir panašius…“ Tėvas tikėjo, kad vėliau bus galima išleisti knygą pilnai.
– Taip ir įvyko, mes dabar skaitome originalų „Dievų miško“ variantą. Tuo metu, kai tėvas grįžo iš Štuthofo, Jūs jau apsisprendėte tapti gydytoju?
– Taip, nors svyravau tarp literatūros ir medicinos studijų. Jau rašiau savo pirmąsias apybraižas, bet venas mūsų kaimynas juokėsi iš mano noro būti rašytoju, sakydamas, ką gali rašyti apie gyvenimą, kurio nepažįsti? Jis mane įtikino, parodydamas gydytojų ir rašytojų – A.Čechovo ir kitų – pavyzdžius. Jam esu dėkingas, taip ir išsipildė.
