– Kaip tėvas žiūrėjo į jūsų pasirinkimą tapti mediku?
– Labai teigiamai, nes ir pats domėjosi ir sveikata, ir gydymu. Šioje srityje buvo gana apsiskaitęs, gerai pažino vokiečio, vandens terapijos pionieriaus S.Kneipo metodiką ir ją taikė sau. Ir ne tik sau – ir, pvavyzdžiui, mano seseriai, kai ji susirgo plaučių uždegimu, turėjo 40 laipsnių temperatūros. Nežinau, kaip tėvas įtikino mano mamą, bet seserį jis visą laiką laistė šaltu vandeniu, vyniojo ją į šaltas paklodes ir … išgydė.
– Kokio lygio buvo medicinos studijos to meto Kaune?
– Karas ir okupacijos, žinoma, padarė savo. Didžioji dalis profesorių atsidūrė arba Sibire, arba Vakaruose. Taip pat ir medicinos profesorių. Bet man teko sutikti šviesių, didelio autoriteto įvairių sričių dėstytojų, profesorių. Tadą Ivanauską – biologijos, Vladą Lašą – fiziologijos, Praną Mažylį – akušerijos–ginekologijos. Dar buvo likę keli senos kartos profesoriai, docentai ir asistentai. Vėliau, sakyčiau, tokių orių žmonių neliko, visi supilkėjo, neliko originalumo.
– O kaip pasirinkote savo sritį – širdies chirurgiją? Sąmoningai ar atsitiktinai?
– Jau dirbau chirurgu, kai mane sudomino širdies sužeidimų gydymas. Buvo vienas toks atvejis Mažeikiuose, prof. Burba sėkmingai susiuvo širdį, pacientas liko gyvas. Širdies susiuvimus turi atlikti ne specializuoti chirurgai, bet tas, kuris budi, pas kurį tuo laiku patenka pacientas. Mane tai sudomino, tuo metu tai buvo sensacija, apie kiekvieną širdies sužeidimą buvo rašoma laikraščiuose.
Daug jų studijavau, tada sužinojau, kad Amerikoje pradėtos daryti širdies operacijos. Ypatingai sudėtingos, pradžioje uždaros, vėliau atviros. Turėjau galimybę patekti į Maskvą, į aspirantūrą. Buvo 1954 m., ir aš pasiryžau. Maskvoje tuo metu buvo pradėtos daryti pirmosios širdies operacijos. Siekiau ir gavau temą apie širdį, o baigęs mokslinį darbą galėjau padirbėti klinikoje pas profesorių Mišalkiną. Ten man leido atlikti pirmąją susiaurėjusių vožtuvų išplėtimo operaciją. Tai buvo 1958 m., pirmoji tokia operacija Kaune.
Tik labai retas Maskvos profesorius turėdavo galimybę išvykti į užsienį ir ten pasimokyti.
– Sovietų Sąjunga vijosi Vakarus šiose technologijose, ir jūs Kaune buvote kai kurių dalykų pionierius?
– Reikia priminti, kad tuo metu buvo vadinamoji geležinė uždanga. Tik labai retas Maskvos profesorius turėdavo galimybę išvykti į užsienį ir ten pasimokyti. Maskvoje dar buvo galima kažką sužinot, o kitur visi daugiausia viską darydavo patys. Tai ir yra principinis dalykas – iš pradžių mokytis, mano atveju – chirurgijoje asistuoti operacijoms, gauti patirties, o po to pradėti pačiam.
Širdies chirurgija buvo mano svajonė, kurios mokytis praktiškai nebuvo įmanoma. Nedaug tepamatęs, bloknote nusibraižydavau operacijos etapus, ir tada darydavau pats. Galite įsivaizduoti, kokią tai keldavo įtampą ir atsakomybę! Dar man teko patirti, ką reiškia pirmą kartą žmogui atlikti savo paties sukurtą operaciją. Tai ypatingai reta galimybė, ir didelė atsakomybė.
– Ar tą operaciją prisimenate detaliai?
– Buvo dvi bangos tokių operacijų. Viena tuo laiku, kai dar nebuvo taikoma elektrinė širdies stimuliacija. Dabar tai – kasdienė, plačiai taikoma praktika, bet tada stimuliatorių dar nebuvo. Galimybė sužadinti širdies susitraukimus elektriniais impulsais mane užkrėtė iš vieno žurnalo, kuriame buvo parašyta, kad širdis atsako į impulsus. Parametrų nežinojau, bet mano geras bičiulis Petras Kazakevičius apsiėmė padėti, ir mes su šuniukais išbandėme, kokie impulsai gali sukelti širdies susitraukimus, padažninti jos ritmą. Ligonių, kuriems širdies ritmas suretėja iki 20-30 kartų per minutę ir širdis gali staiga sustoti, atsirado iš karto.
Pradėjome tokius ligonius kaupti ir taikyti jiems stimuliaciją. Pradžioje – išoriniais elektrodais, bet šis būdas kėlė didžiulį skausmą, raumenų susitraukimą. Teko pereiti prie dabar kai kam pasibaisėtinų metodų – atverti krūtinės ląstą, prie širdies prisiūti laidus, juos išvesti per krūtinės sieną į išorę, kur stovėjo radijo imtuvo dydžio stimuliatorius. Tokia buvo pradžia, na, o dabar stimuliatorius implantuojamas neatveriant krūtinės, per veną įvedant mažą, vos 12 gramų aparatą.
Turiu „padėkoti“ savo tėvui, kad jis buvo nacių, o ne Gulago konclageryje.
Tokios pagalbos reikėjo daug kam. Kaunas tapo visos Tarybų Sąjungos širdies chirurugijos centru, pacientai plaukdavo netgi iš Archangelsko ar Kamčiatkos, iš visų tarybinių respublikų. Kauno geležinkelio stoties darbuotojai net išmoko gaivinti, daryti širdies masažus, o kai kurie pacientai, deja, mirdavo kelionėje, nepasiekę Kauno. Kaune sukurtus aparatus esu pirmas implantavęs ir Maskvoje.
Antroji tokių opearacijų banga kilo, kai kovojome ne su retu, o su labai dažnu širdies ritmu. Ligoniui nė kiek ne geriau, kai širdis ima plakti du šimtus kartų per minutę – žmogus tada dažnai netenka sąmonės, arba net negali pakelti telefono ragelio, kad paskambintų ir išsikviestų greitąją.
Buvo rasta iki tol nežinoma anatominė priežastis – įgimti papildomi nerviniai takai širdyje. Kai jie pradeda konkuruoti su natūraliais nerviniais takais, juose ima suktis elektrinis impulsas, užsukantis širdį kitu dažniu. Kai buvo rastas anatominis substratas, užsienyje buvo pradėtos pirmosios operacijos. Jau po metų ir mes patys įsijungėme į šią veiklą, pradėjome ieškoti kur yra aritmijų židiniai ir sukūrėme daug pigesnį metodą nei amerikiečiai. Operuodavome plakančią širdį, pilnoje kontrolėje naudodami kriogeninę techniką, -70 laipsnių skystą azotą iš specialaus aparato. Šios operacijos gavo pripažinimą, buvo pavadintos mano vardu. Malonu, kad teko jas daryti ir Vokietijos klinikoje, po to Prahoje porą kartų operavau tokius ligonius.
