– Kai jau pelnėte pripažinimą atradęs naujas širdies chirurgijos technologijas, galima suprasti, kad jums atsivėrė durys į užsienį. Bet ar sūnui žmogaus, kurį po karo tampė KGB, nebuvo kliūčių užsiimti savo veikla ir kopti karjeros laiptais?
Pasiūlymo operuoti Kremliuje net negalėjau apsvarstyti. Viskas prasidėjo labai dramatiškai.
– Turiu „padėkoti“ savo tėvui, kad jis buvo nacių, o ne Gulago konclageryje. Į anketą įrašyta ši aplinkybė pakankamai stipriai paveikė, kad buvau priimtas į medicinos institutą. Kartą tuometinis sveikatos apsaugos ministras mane pakvietė operuoti Kremliuje. Su juo turėjau atvirą pokalbį ir dėl savo kilmės. Jis man paminėjo, kad mano mokslinis vadovas nebuvo net komunistų partijos narys, bet gydė patį Staliną. „Jūs esate pirmasis smuikas Tarybų Sąjungos elektros stimuliacijos srityje, o visa kita pacientams neturi reikšmės“, – sakė ministras. Tokiu būdu man atsivėrė keliai į užsienio kongresus, įvairiausių mokslinių draugijų suvažiavimus, pranešimų skaitymai ir pan.
– Kai priėmėte pasiūlymą operuoti Kremliuje galbūt gavote ir pasiūlymų likti Maskvoje, tapti nuolatiniu Kremliaus gydytoju?
– Pasiūlymo operuoti Kremliuje net negalėjau apsvarstyti. Viskas prasidėjo labai dramatiškai. Buvau medžioklėje Biržuose, sėdėjau medyje, kai dešimtą vakaro privažiavo pora juodų „Volgų“. Man pareiškė, kad vykdo nurodymą iš TSRS sveikatos ministerijos, kad ministro kvietimu turiu pirmu lėktuvu lėkti į Maskvą. Turėjau skolintis rūbus, mane nuvežė į artimiausią – Rygos oro uostą, kur palikau savo mašiną, ginklus ir išskridau į Maskvą. Išlipant ten vėl manęs laukė juoda „Volga“. Kai vežė, pagalvojau, kad gal ir negrįšiu.
Patekau į Kremliaus ligoninę, operuojami buvo keturi Tarybų Sąjungos maršalai, du ministrai, trys viceministrai, vienas vicepremjeras, daugelio rajonų pirmieji sekretoriai… Bet aš apie tai nežinojau! Man buvo uždrausta bendrauti su pacientais apie jų pareigas, o į palatą eidavau lydimas ginkluotų asmenų. Galėdavau atlikti tik medicininę apžiūrą, nežinodamas pacientų pavardžių, jų ligos istorijos nebuvo man rodomos. Kartą teko operuoti pilnutėlėj operacinėj – vieną žymiausių Tarybų Sąjungos maršalų (aš, žinoma, to nežinojau) – šalia kokių dešimties žmonių, kuriems iš po chalatų kyšojo raudoni lampasai. Paskutinis pacientas, kurį operavau Maskvoje buvo Raisos Gorbačiovos tėvas. Buvo jau „perestroikos“ laikai, atėjo ir Raisa, ir Michailas Gorbačiovai, paspaudėme vienas kitam rankas ir viskas gerai baigėsi.
– O kodėl jumis taip nepasitikėjo, kad neleisdavo bendrauti su tais pacientais?
– Vadovaujančių Tarybų Sąjungos asmenų sveikata buvo visiškai konfidenciali informacija. Visai liaudžiai buvo sakoma, kad jie visi sveiki, kad mums vadovauja nepaprastai stiprūs, galingi ir sveiki žmonės. O man TSRS sveikatos ministras J.Čazovas pasakojo, kaip atremdavo L.Brežnevą prieš televizijos kameras iškart po lašelinių, o kitą vadą atveždavo į televizijos studiją, atjungę nuo inkstų aparato. Tokie buvo laikai.
– Ar jums teko daryti reveransų prieš okupacinės valdžios viršūnes? Pavyzdžiui, „Vikipedijoje“ rašoma, kad jūs viešai pasmerkėte Romo Kalantos susideginimą?
– Reveransai valdžiai ko nors siekiant? Man to nereikėjo. Buvau pripažintas specialistas, man buvo atviros durys ir kontaktai užsienyje.
Su R.Kalanta įvyko labai nemalonus dalykas. Kai jis susidegino, aš per savo buto langą Kaune mačiau minią į gatvę išėjusių žmonių, mačiau kaip sunkvežimiais atvykusi milicija stumdė žmones. O kitą dieną laikraštyje buvo parašyta, kad keli mokslininkai, taip pat ir aš, pasmerkė jo veiksmą.
Nepaprastai pasipiktinau, nuėjau pas pirmąjį miesto sekretorių Lengviną ir pasakiau: „Jūs turite spaudoj pasakyti, kad tai netiesa, kad tai padirbta, nes mane tai kompromituoja“. Deja, niekas nebuvo atšaukta, turiu tik raštą su liudytojų parašais, kad mano žodžiai buvo sufabrikuoti. Rodžiau jį žurnalistams, kurie bandė rašyti, kad aš pasisakiau prieš Kalantą. Viskas tuo baigėsi. Tiesa, mane išmetė iš miesto deputato pareigų, o partiniai komitetai mane perspėjo.
