– Ar Kauno kardiochirurgų konkurencija su Vilniaus kolegomis, profesoriais A.Marcinkevičiumi, V.Sirvydžiu buvo vaisinga?
– Širdies chirurgija negali būti lokalizuota, džiaugiuosi, kad ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje ji vystosi. Tuo laiku, remiami rusų mokslininkų pradėjome atviras širdies operacijas beveik vienu metu Vilniuje ir Kaune, bet visą laiką jautėsi tas sostinės fenomenas. Jis nelabai padėjo. Nebuvo gera konkurencija kai Vilniaus širdies chirurgija buvo sutapatinama su visos Lietuvos chirurgija, kai po kiekvienos jų operacijos buvo skelbiama, kad padaryta nauja, unikali operacija. Tas nemaloniai veikia, bet žinau, kad toks sostinės fenomenas veikia ir tarp Maskvos su Sankt Peterburgu, ir kitose šalyse panašiai yra. Mano giminaitė keramikė sako, kad tas pats yra tarp Vilniaus ir Kauno keramikų. Visose srityse kažkas leidžia sostinės atstovams jaustis didesniais. Buvo ir nesveikos konkurencijos.
Labai rimtai ėmiausi darbo, sukūriau Sveikatos reformų biurą – organizaciją, kuri turėjo tikrą reformų planą, daug minčių.
– Kaip jūs tapote politiku?
Atgimimo metu tapau TSRS liaudies deputatu, teko daug būti Maskvoje, ginti Lietuvos problemas. Visa tai prasidėjo nuo mano nepolitinės draugystės su Algirdu Brazausku. Mes sportavome, matydavomės stadione, po to palaikydavom ryšį, buvome pažįstami šeimomis. Per pirmus prezidento rinkimus buvau A.Brazausko patikėtinis ir kai jis man pasiūlė tapti sveikatos ministru, aš rimtai apgalvojęs sutikau. Maniau, kad tikrai galiu kažką nuveikti. Po to neatsisakiau būti ir pirmuoju ambasadoriumi Prahoje, Vengrijoje ir Turkijoje, bet taip viskas ir baigėsi.
– Ministru buvote trumpai. Nusivylėte, ar buvo per daug sunku įgyvendinti savo norus?
– Labai rimtai ėmiausi darbo, sukūriau Sveikatos reformų biurą – organizaciją, kuri turėjo tikrą reformų planą, daug minčių. Bet kai prasidėjo nebe profesiniai sprendimai, o politinių sprendimų įtaka, man tai buvo nepriimtina. Ir pats tapau nepriimtinas, nes norėjau objektyviai, pagrįstai kažką veikti, o politinės kovos, politiko karjera manęs nedomino. Tuo tarpu Čekijoje – atstačiau ambasadą, ten galėjau propaguoti ir teikti informaciją apie Lietuvą, sujungti kai kuriuos Čekijos ir Lietuvos miestus, skaityti paskaitas apie lietuvybę. Ten turėjau didesnį pasitenkinimą.
– Čekijoje dar tęsėte ir savo tėčio darbus?
– Taip, tik ne tam pačiam pastate, bet ratas apėjo ir užsidarė.
– Kai A.Brazauskas buvo prezidentas, juk su jo politine parama galėjote nugalėti visus politinius priešininkus ir likti ministru?
– Tokia viltis buvo, mes su Algirdu daug ką aptarėme ir sutarėme. Palaikymas man buvo aiškus, bet prasidėjo nematomi nesutarimai su tuometiniu premjeru A.Šleževičiumi. Aš atsidūriau tarp dviejų ugnių – iš vienos pusės mano tiesioginis viršininkas. Juk aš Vyriausybės narys. Iš kitos pusės – prezidentas. Visi gyvenome Turniškėse vienas šalia kito, kartu važinėjome į medžiokles, pakankamai bendravome, bet – pasitraukiau.
– Po trumpos politiko ir ilgesnės diplomato karjeros, dabar jūs rašytojas. Suskaičiavote kiek knygų jau išleidote?
– Pastaroji yra šeštoji, bet savęs rašytoju nevadinu. Knygose dalinuosi tuo, ką žinau, tuo pačiu principu kaip ir gyvenime – svarbiausia dalintis savo žiniomis ir gebėjimais.
