Tarptautinės jūrų organizacijos (International Maritime Organization – IMO) paskelbta Europos jūros diena ir faktas, kad šie metai paskelbti Jūrininkų metais, dar sykį skatina prisiminti, jog gyvename jūrinėje valstybėje, turime stambų uostą, kurio krantus skalauja per šimtus metų jūrininkų skersai išilgai išraižyta Baltijos jūra.
Pasak V.Senčilos, didelei šventei organizuoti reikia investicijų. „Jūrininkų metus mes verčiau pažymime savo darbais“, – šypsojosi Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius. Jis teigė neatitolęs nuo jūros po to, kai 1984–aisiais baigė savo plaukiojimų karjerą. Dabar savo patirtimi profesorius dalijasi su jaunaisiais jūrininkai. „Buvusių jūrininkų nebūna – tai titulas visam gyvenimui“, – įsitikinęs jis.
Akademinę veiklą pasirinkęs V.Senčila pasakojo, jog dirbdamas jūroje buvęs morališkai stiprus ir namų ilgesiui nepasiduodavo: „Kai kuriems žmonėms nuolat reikia bendrauti, tad jūroje gali būti sunku. Gali nuo to ir susirgti. Kitam – atvirkščiai, norisi pabūti su stichija ir savimi. Man jūroje niekada nebuvo sunku, aš toks žmogus“, – prisipažino V.Senčila.
Jūrininkų mokykla Klaipėdoje įkurta dar praėjusio amžiaus viduryje. Sovietmečiu šioje sukarintoje, nuo valstybės nepriklausomoje įstaigoje buvo griežta drausmė, privaloma rusų kalba, o mokymo priemonės toli gražu neprilygo dabartinėms. „Dabar galima pamatyti aibę monitorių ant laivo tiltelio ar mašinų skyriuje, o techninė dokumentacija pildoma anglų kalba. Netrukus atidarysime ir laboratoriją, kurioje bus įrengtas treniruoklis–tiltelis su vizualizacija, realių sąlygų imitacija“, – apie tobulėjančią mokymo bazę pasakojo mokyklos vadovas V.Senčila.
Kalbėdamas apie pokyčius, paveikusius jūrininkų kasdienybę, akademikas teigė, jog nepaisant visų technologinių inovacijų, svarbiausiu laivo elementu liko žmogus, vedantis jį tikslą. „Ir romantikos šiame darbe dar liko“, – pridūrė jūrininkus ruošiantis mokyklos vadovas.
Vilioja uždarbis ir kelionės
Ne vieno klaipėdiečio šeimoje ar giminėje yra jūrininkų. Kadaise išplaukdavę iš namų keliems mėnesiams, jūrininkai grįždavo lyg herojai: su dovanomis iš užjūrio, pamatę pasaulio. „Anksčiau pamatyti platųjį pasaulį buvo tik jūrininkų privilegija. Jie turėjo užsienio pasus. Tarp kitų žmonių jie galėjo išsiskirti ir geresne materialine padėtimi“, – apie profesijos privalumus kalbėjo V.Senčila.
Pasak jo, dabar jūrininko darbas pasikeitė iš esmės: jis tapo intensyvesnis, laive sumažėjo įgulos, į pagalbą atėjo daug automatinių stebėjimo sistemų, sutrumpėjo laivo stovėjimo laikas krante. Tačiau toks darbas – vis dar gerai apmokamas. Kaip teigė V.Senčila, jūra yra gera galimybė jaunam žmogui atsistoti ant kojų. Neretai jūreivystės mokslus krimsti pasiryžę jaunuoliai tuo ir susižavi: vilioja kelionės ir nemenki pinigai. Tai iliustruoja ir mokykloje atliktas motyvacijos tyrimas, kuris atskleidė, jog nemažai jaunuolių tikisi perspektyvios karjeros.
Uniforma įpareigoja pasitempti
Laivavedžio specialybę pasirinkęs ir praktiką kariniame jūrų laivyne šiemet atlikęs Eimantas Maslauskas tikino, jog sprendimą tapti jūrininkų priėmęs seniai. Trečiakursis studentas neslėpė, jog tokiam pasirinkimui įtakos turėjo ir šeima: „Mano giminėje yra daug jūrininkų: senelis, tėvas yra baigę šią mokyklą. Jau nuo vaikystės susipažinau su jūriniu pasauliu, todėl pasirinkau laivavedžio specialybę.“
Būti laivavedžiu, kitaip vadinamu šturmanu, panoro tapti ir Eduardas Lopuchovas, tačiau jis, kitaip nei Eimantas, tvirtai nežinojo, ką veikti gyvenime: „Tik prieš trejus metus prisiminiau, kad egzistuoja tokia specialybė. Kai įstojau, ėmiau labiau domėtis jūra ir filmų apie piratus daugiau žiūrėti. Be to, čia gavome nemokamą uniformą“, – juokavo praktiką Prancūzijoje atlikęs jaunuolis.
 |
| I.Ozturhan/15min.lt nuotr./Laivavedybos mokslus pasirinko Eimantas Maslauskas ir Eduard Lopuchov. |
Kiek surimtėjęs jis tęsė: „Gavęs jūrininko uniformą atsakingiau imi vertinti savo profesiją. Ne paslaptis, kad mūsų apranga traukia ir praeivių, ypač merginų, žvilgsnius.“ Jam suskubo pritarti ir Eimantas: „Ši specialybė yra tikrai verta vyro vardo. Gavęs uniformą tampi jūrinio pasaulio dalimi.“ Abu vaikinai neslėpė ambicijų ateityje užlipti ir ant kapitono tiltelio. Ši perspektyva vilioja, nes jūrininkai juokauja, kad kapitonas laive yra dievas, o šturmanas atlieka visą juodą darbą.
Pradžioje – purviniausi darbai
Kaip pasakojo jaunieji jūrininkai, ilgiau pabuvus laive jis tampa ne tik darbo vieta, bet ir namais. Kaip palygino vienas iš jaunųjų pašnekovų – laive jūrininkams, kaip ir šeimininkei namuose, niekada netrūksta darbo. Ypač jei laivas senas. „Praktikos metu plaukiojau netiksliu grafiku, tad po septynias paras išbūdavome Prancūzijoje, upėje, o pasikrovę krovinį plaukiodavome po Viduržemio jūrą: aplankėme Korsikos salą, Italiją, Tunisą. Kadangi laivas nebuvo naujas, visa praktika tokia ir buvo – rūdis gramdyti“, – juokdamasis pasakojo Eduardas.
Vaikinas prisiminė pirmą dieną patyręs ir laivo krikštą. „Sugedo laive kanalizacija, tad visi iki paraudimo turėjo kentėti. Santechniko juk neišsikviesi, tad dirbome visą naktį, patys tvarkėme. O dar tas siūbavimas... Ko gero, tai buvo kraupiausia diena mano jūrinėje praktikoje“, – humoro jausmo nestokojo būsimas laivavedys.
Apie išbandymus kariniame patruliavimo laive „Žemaitis“ pasakojęs Eimantas prisiminė iš tėčio girdėtas istorijas ir teigė, jog jūrinės tradicijos laive nepakito.
„Gyvenimas laive nesikeičia. Kariniame laive yra rutina, griežta dienotvarkė. Tik 19 val. yra poilsis tiems, kurie neina į vachtą (budėjimą – red.)“, – kalbėjo vaikinas. Pasak jo, karininkai nebuvo griežti, o kalbos apie tai, kad jūrininko kelias prasideda nuo denio plovimo – ne iš piršto laužtos: „Visi pradeda plaudami denį, tačiau vėliau tenka ir rimtesnius darbus dirbti.“
Laisvalaikiu – miegas ir virtualūs pašnekesiai
Ankstesniais laikais apie bendravimą su šeima į jūrą išplaukę vyrai galėdavo tik pasvajoti. Šiais laikais jų vienatvę praskaidrina internetas. „Prieš pradėdamas praktiką žinojau, kad reikės daug dirbti, bet tikėjausi, kad po darbų visi kaip komanda susės ir leis laisvalaikį kartu. Nieko tokio nebuvo, visi turėjo savo kompiuterius ir laiką leisdavo pavieniui“, – stebėjosi Eduardas. Vaikinas neneigė, kad visiškai atskirtam nuo šeimos ir mylimosios ilgus reisus jam būtų sunku ištverti: „Namų ilgesys padaro savo. Aš nepakankamai šaltų nervų, kad ilgai ištverčiau atskirtas.“
Apie tai, kad moralinė stiprybė jūrininkui būtina, kalbėjo ir Eimantas. Pasak jo, nors kariškiams laive galioja griežtos taisyklės, bet laisvalaikiu bendrauti su artimaisiais niekas nedraudžia. Tačiau kartais už viską mielesnis būna pasyvus poilsis ir miegas, nes darbas laive išvargina. „Renkantis jūrininko kelią vertėtų labai gerai pagalvoti, pasiryžti ir apsispręsti. Dauguma žmonių jūrininko duoną renkasi iš išskaičiavimo, bet ne apie tai reikėtų galvoti. Jei norisi šeimos ir sėslaus gyvenimo krante, reikėtų rinktis kitą specialybę“, – įsitikinęs Eimantas.
