Pamatė atsitiktinai
Vida žaltį pamatė visai atsitiktinai besidarbuodama savo išpuoselėtame sode.
„Labai išsigandau pamačiusi gyvačiukę ar žaltį… Net nesupratau, kas tai. Atrodė, kad gyvatė. Mažas, susiraitęs ant bukmedžio gyvatvorės viršaus gulėjo, šildėsi.
Spėjau tik vieną nuotrauką padaryti ir paspruko jis žaibiškai, o aš, kadangi labai bijau gyvačiukių – taip pat sprukau. Dabar man ji visur vaidenasi“, – sakė sodininkė.
Pirmą kartą
Moteris pasakojo, kad per daugybę metų Justinavos soduose pirmą kartą mato tokį gyvį. Ji net Babėnų pušyne tokio žalčio nėra regėjusi.
„Per daugybę metų pamačiau gyvačiukę pirmą kartą. Ir dar ne kur kitur, o savo kieme. Tokias tik vaikystėje uogaujant teko matyti.
Babėnų pušyne būnu dažnai, bet nė karto neteko sutikti. Ką man daryti? Kaip dabar ją išprašyti iš savo sodo? Labai jų bijau“, – aiškino Vida.
Ne pirmas
Justinavos soduose tai jau ne primas žaltys, kurį pastebi vietos gyventojai.
Štai praėjusių metų rugsėjo mėnesį tuose pačiuose soduose gyvenanti kėdainiečių Gyčio ir Dovilės Gaubių šeima netikėto geltonskruosčio 55 centimetrų ilgio žalčio vizito sulaukė savo nuosavame name. Žaltys susirangė ne kur kitur, o namų virtuvėje.
Gyvūnų gyvenimą pažįstantis ir išmanantis „Gamtos parko“ įkūrėjas stebėjosi, kad žaltys apsilankė vietoje, kur stovi daug namų, gyvena daug žmonių.
Žaltys – nepavojingas
Žmonės dažnai vengia žalčių painiodami su angimis – vienintelėmis tikrai nuodingomis Lietuvos gyvatėmis. Geltonos dėmės galvos šonuose yra pagrindinis skiriamasis žalčio bruožas.
Netikėtai užkluptas ir negalėdamas pasprukti žaltys gali šnypšti, daryti staigius galvos judesius, išpurkšti itin nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį.
Tokia yra jo gynybinė reakcija – kaip ir gebėjimas apsimesti negyvu, o pavojui praėjus akimirksniu atgyti.
Senovės lietuvių mitologijoje žaltys užėmė išskirtinę vietą: buvo laikomas gerąja namų dvasia, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe.
