Teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas sako, kad paskutiniais dešimtmečiais yra aiški tendencija siaurinti ar iš viso atsisakyti parlamentarų imunitetų, bene ryškiausias to pavyzdys – Ukraina.
Jo teigimu, paprastai imunitetai turi prasmės pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu, kai dar nėra įsitvirtinusi nepriklausoma teisėsauga ir teismai, kai dar yra grėsmių, jog galimas baudžiamasis persekiojimas dėl politinių priežasčių.
„Tačiau įsitvirtinusiose demokratijose imunitetas tampa nepagrįsta privilegija, kuria kartais piktnaudžiaujama siekiant išvengti atsakomybės“, – 15min sakė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas.
Lietuvos Konstitucija dabar numato, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
-
Kas laukia konservatorių partijos po Kristijono Bartoševičiaus skandalo?
-
Kristijonas Bartoševičius: „Šokas man, kaip ir mano bendražygiams“
-
Dėl K.Bartoševičiaus žodį tarė ir konservatorių lyderis G.Landsbergis
-
Liberalų kandidatė – kritikos smaigalyje: pareiškė, kad konservatoriams mažamečių tvirkinimas tampa norma
„Verta diskutuoti“
„Transparency international“ Lietuvos skyriaus laikinoji vadovė Ingrida Kalinauskienė 15min teigė, kad verta diskutuoti dėl Seimo narių imuniteto panaikinimo.
„Manau, kad verta diskutuoti, ar apskritai Lietuvoje 2023 metais mums vis dar reikia Seimo narių neliečiamybės, kokių tikslų tai padeda pasiekti?“, – teigė I.Kalinauskienė.
Jos teigimu, demokratinėse šalyse požiūris į parlamentarų neliečiamybę keičiasi.
„Ši priemonė buvo skirta išvengti politinio susidorojimo ar spaudimo iš vykdomosios valdžios, teismų, tad demokratinėje valstybėje su šiomis institucijomis, valdžios atskyrimu kyla klausimas, ar Seimo nario neliečiamybė vis dar yra reikalinga, ar ja nėra prisidengiama siekiant išvengti teisingumo“, – svarstė ji.
Ji priminė dar 2019 metais skelbtus statistinius duomenis, kad per pastarąsias tris Seimo kadencijas parlamentas „neįsiklausė“ į prokurorų prašymus panaikinti Seimo narių neliečiamybę.
„Šitame kontekste yra aišku, kad politikai, visų pirma, turi suprasti savo užimamą rolę ir su ja ateinančią atsakomybę. Kilus klausimų dėl jų veiklos, reputacijos, jie turi tą atsakomybę prisiimti ir elgtis atitinkamai. Lygiai taip pat ir kolegos parlamentarai turėtų reikalauti, kad atsakomybė būtų prisiimta“, – pabrėžė I.Kalinauskienė.
Ką mano parlamentarai?
Opozicinės Regionų frakcijos atstovė, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė sako, kad palaikytų iniciatyvą naikinti Seimo nario neliečiamybę.
„Tikrai nematau dabar to imuniteto prasmės tokios, kokia ji galbūt buvo seniau, tai aš manau, kad balsuočiau už. Aišku, tai labai priklausytų nuo formuluočių, konteksto, kitų dalykų, bet iš principo tai yra atgyvena, kuri trukdo ir teisingumui“, – 15min sakė parlamentarė.
„Kita vertus, jeigu kalbame apie šitą atvejį, kurį dabar turėjome, tai jeigu ne imunitetas, tai turbūt būtume net nesužinoję apie tai, kas ten yra (...) prokuratūra būtų tokios bylos neviešinusi, o čia teko išviešinti kreipiantis dėl imuniteto nuėmimo“, – pridūrė ji.
Vis dėlto, pasak Seimo narės, parlamentarų imuniteto naikinimas yra „sudėtingas klausimas“.
„Aš suprantu, kad jis buvo istoriškai įvestas siekiant apsaugoti žmones nuo politinio persekiojimo ir susidorojimo. Tai buvo saugiklis. Dabar, kiek suprantu, visos Europos valstybės turi tam tikrus imunitetus “, – svarstė A.Širinskienė.
Anot jos, visuomenės keičiasi, todėl pamažu demokratinėse visuomenėse parlamentarų imunitetas greičiausiai nėra toks prasmingas, koks buvo „beužgimstančiose demokratijose“.
„Kaži, ar tai reikalinga“
Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, valdančiųjų konservatorių atstovas Stasys Šedbaras tvirtina ne kartą siūlęs parlamentarų imunitetą naikinti, tačiau, jo teigimu, pasigirsta balsų, kad Konstitucijos pakeisti nepavyktų.
„Aš esu ne kartą siūlęs to atsisakyti, bet Konstitucijoje yra ir iš kolegų esu girdėjęs tokių pasakymų, kad greičiausiai Konstitucijos keitimas nebūtų sėkmingas“, – 15min kalbėjo Seimo narys.
„Manau, kad XXI a. tokie gynybos nuo karaliaus principai kažin, ar yra reikalingi“, – pridūrė jis.
Jis irgi pabrėžė palaikysiantis iniciatyvą, jeigu parlamentarų neliečiamybė būtų naikinama, tačiau Seimo nariai, kurie iš pradžių reiškia palaikymą tokiai iniciatyvai, vėliau poziciją pakeičia.
„Iš pradžių kaip ir visi sutinka, bet kai pradedi realiai siūlyti, staiga žmonės išsigąsta ir nuo tos idėjos atšoka. Nežinau, su Konstitucijos keitimu reikia parašų ir projektui pačiam, ne tik balsavimui, tai sunku pasakyti“, – pasakojo S.Šedbaras.
Anot jo, kartu „nesinorėtų, kad ir Konstitucija būtų dažnai keičiama“.
Konstitucijos keitimas – ir parlamentarų, ir visuomenės iniciatyva
Konstitucijoje numatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti pagrindinį valstybės įstatymą turi teisę pateikti ne mažiau kaip ketvirtadalis Seimo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų.
Taip pat numatyta, kad Konstitucija negali būti keičiama nepaprastosios padėties ar karo padėties atveju.
Jeigu būtų norima keisti Konstitucijos nuostatą dėl parlamentarų neliečiamybės, Seime dėl to reikėtų balsuoti du kartus tarp balsavimų darant ne mažesnę kaip 3 mėnesių pertrauką, o projektas dėl Konstitucijos keitimo būtų priimtas tik tokiu atveju, jeigu jį per abu balsavimus palaikytų ne mažiau kaip du trečdaliai parlamentarų.
Jeigu iniciatyva kiltų iš visuomenės, sudėtinga vien surinkti parašus tam, kad referendumas įvyktų – prieš keletą metų buvo bandoma parašų skaičių sumažinti iki 100 tūkst., tačiau ši iniciatyva, ironiška, tačiau nesulaukė pakankamo visuomenės palaikymo.
Net ir surinkus parašus, tai negarantuoja sėkmės balsavime – dauguma referendumų dėl Konstitucijos keitimų nepavyko dėl mažo piliečių aktyvumo balsuojant.
