– Pone K.Budry, toks Putino sprendimas – dalinė mobilizacija – yra karo Europoje eskalacija ar Putino desperacija?
– Tai yra ir tai, ir tai. Tai yra ir reakcija į vykstančius veiksmus Ukrainoje, tam tikra išraiška nebūtinai desperacijos, bet prastos situacijos, ir tuo pačiu, žinoma, tai prisideda prie eskalacijos.
Reikia pabrėžti, kad mobilizacijos tema, kada ir kokiomis sąlygomis Rusija galėtų ją paskelbti, kaip tai galėtų atrodyti, kokie yra apribojimai ir panašiai, yra aktyvi nuo pavasario ir šiuo požiūriu lyg nieko naujo neatsitiko. Buvo bedama pirštu į pagrindinę Rusijos ginkluotųjų pajėgų problemą – personalo trūkumą ir kuo jį pakeisti, nes visi norintys, kurie norėjo prisidėti prie karo, jau yra ten ir arba tebekariauja, arba žuvo, arba persigalvojo ir norėtų vykti namo.
Ta duobė personalo prasme buvo visiems akivaizdžiai matoma, buvo klausimas, kaip ją ir kuo užpildys. Matėme jau tikrai desperatiškas pastangas užpildyti kaliniais. Dabar nueita kitu sprendimu – šaukti parengtąjį rezervą. Mes tą procesą matėme kaip nuoseklų. Ar tai prisideda prie eskalacijos? Žinoma, tai reiškia, kad didės karinių veiksmų intensyvumas, tai reiškia, kad taika nutolsta, tai reiškia, kad bus karinis aktyvumas šalia mūsų sienų ir bendra įtampa regione tiktai didės.
– Kaip manote, kodėl vis dėlto Vakarai plačiąja prasme sureagavo kaip į netikėtumą į tokį paskelbimą?
– Na, turbūt vis tiek, nepaisant to, kad mes žiūrime į karinius veiksmus ir apie juos kalbame jau ilgesnėje perspektyvoje, sakome, kad tai užsitęs, bet turbūt norime, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų.
