Interviu temos
- Lietuvos karių siuntimas į Ukrainą
- Ukrainos narystė ES 2030 metais
- Diskusijos dėl branduolinio ginklo Lietuvoje
- Rusijos teroro aktas Lietuvoje
– Lietuvos prezidentas ir kariuomenės generolai vis aktyviau dalyvauja pokalbiuose dėl britų ir prancūzų vadovaujamos karinės misijos dislokuoti karius Ukrainoje, kad būtų užkirstas kelias pakartotinei Rusijos agresijai.
Ar aiškėja kontūrai, kokia misija galėtų būti ir koks galėtų būti Lietuvos dalyvavimas?
– Tam tikros opcijos aiškėja, nuo to priklausys ir Lietuvos dalyvavimo forma. Yra bendras sutarimas neiti į detales, nes jos tada iš karto aptarinėjamos, Rusija imasi grasinimų.
Vargu, ar galime kalbėti apie taikos palaikymą. Mes turime remti Ukrainą. Tai turi būti saugumo garantijos Ukrainai, o ne Rusijai.
Čia suplakame daug sąvokų.
– Taikos palaikymo misija reikštų, kad su taikdarių dislokavimu sutinka abi pusės.
– Taip. Tokiu atveju turėtume stebėti ir esant reikalui pabarti abi puses, užtikrinti nešališkumą. Neįsivaizduoju Lietuvos nešališkumo – mes remiame Ukrainos pusę. Ukraina turės atgrasyti Rusiją. Nėra taip, kad reikia sulaikyti du dėl kažko besipešančius, kaip norėtų Rusija vaizduoti. Mums aišku, kas yra agresorius, kas yra auka.
Viena iš saugumo garantijų yra parama Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, kad jos būtų pajėgios atsverti ir atgrasyti Rusijos pajėgas. Turime planuotis, kaip padėsime išlaikyti Ukrainai bent dabartinį ginkluotųjų pajėgų kiekį, aprūpinti juos, jeigu reikia, ir parengti.
Tokių ginkluotųjų pajėgų, kurios nekariauja, išlaikymas kainuotų apie 45 mlrd. eurų per metus, be didelių sąnaudų amunicijai.
Antra saugumo garantijų dalis – buvimas ant žemės, ore, vandenyse.
Trečias dalykas – Ukrainos narystė Europos Sąjungoje. Lietuva remia projektą, kuriuo spartiname Ukrainos gebėjimus pasirengti narystei Europos Sąjungoje. Mes sakome, kad paskutinė diena turėtų būti 2030 metų sausio 1 diena.
– Kaip tikslas?
– Kaip tikslas, kad Ukraina turėtų būti Europos Sąjungos nare.
Tai ambicinga, ir kol kas dar nepavyko surinkti kritinės masės valstybių, kurios tam pritartų. Bet tai svarbi saugumo garantija valstybei, kad ji turės pamatus ekonomikai auginti ir gerovei užsitikrinti.
Galiausiai svarbu teisingumas, Rusija turės mokėti reparacijas. Sunaikintas turtas turės būti atstatytas ir iš Rusijos šaltinių. Jeigu Rusija pati to nedarys, mes privalome tam panaudoti įšaldytas Rusijos lėšas.
– Ar Lietuvos prisidėjimui prie tokios karinės misijos reikės naujo Seimo mandato, ar pakaks egzistuojančio mandato, kuris numato instruktorių siuntimą?
– Neužbėgčiau už akių, kokia tai bus misija. Tai gali būti ir mokymų misija, mes turime Seime mandatą vykdyti nacionalinę mokymo operaciją Ukrainos teritorijoje.
Jeigu tai išsiplės, tada reikės iš naujo mandatuotis.
Bet kokiu atveju mums reikės pokalbių ir Seime, visiems suprantant, kokia tai atsakomybė, kokie yra galimi scenarijai.
Tai yra gera pastanga išlaikyti ir JAV įsitraukusias į pokalbius apie būsimą Ukrainos saugumo užtikrinimą, apie būsimą Europos saugumo architektūrą, nes vis tiek reikia kalbėti ir apie tam tikrus scenarijus: kas bus, jeigu turėsim incidentą ar tapsime tyčinio veikimo taikiniais. Nuo tokių klausimų nepabėgsi, reikės juos išdiskutuoti, drauge su amerikiečiais.
– Jūs pasveikinote Prancūzijos prezidento viešą pasiūlymą svarstyti apie jų branduolinio skėčio išplėtimą Europos sąjungininkams, sakėte, kad čia savalaikė ir reikalinga idėja.
Ministre, ar jau prasidėjo kokios nors konsultacijos po Emmanuelio Macrono viešo kreipimosi į tautą ir jame išsakytos idėjos?
– Aš sveikinau pačią idėją, kad yra kviečiama diskutuoti.
NATO yra ir branduolinis aljansas, branduolinis atgrasymas yra vienas iš NATO atgrasymo pagrindų.
Mes kalbame apie Vokietijos brigadą, matome sąjungininkų naikintuvus virš galvų valstybinių švenčių proga, bet NATO yra ir daug nematomų dalykų. Tarp jų yra ir branduolinis arsenalas – JAV taktinis branduolinis ginklas Europoje ir JAV strateginė ginkluotė pačiose Valstijose ar giliai vandenyse.
Apie šiuos dalykus reikia diskutuoti. Pirma, pati Rusija mums nuolat grasina ir primena, kad ji yra branduolinė valstybė. Antra, branduolinis ginklas artėja prie mūsų sienų: turėjome Kaliningrade, dabar turime pareiškimus apie Baltarusiją – ne tik apie dislokavimą, bet ir apie numanomą plėtrą.
Dėl to ir pas mus turi būti gyva diskusija. Mes jau turėjome įžangą į ją, kalbėdami apie galimą branduolinio ginklo dislokavimą labiau į Rytus nuo dabartinių valstybių. Rėmėme Lenkijos iniciatyvas, gali būti diskutuojama, ar Lenkija neturėtų būti branduolinio dalijimosi programos dalimi.
Reikia pabrėžti, kad tai kalbame NATO rėmuose. JAV išplėstinis branduolinis atgrasymas yra veikiantis ir pagrindas viskam, ką darome konvenciniam planavimui. Prancūzija nėra NATO branduolinio planavimo šalis, jos kvietimas taip pat kalbėtis apie europinio branduolinio skėčio, dar vieno ramsčio statybą yra normali tema.
– Kalbate apie galimą branduolinių pajėgumų plėtrą labiau į rytus. Ar tas „labiau į rytus“, jūsų požiūriu, galėtų apimti ir Lietuvą?
