– Ar galima sakyti, kad tais atvejais, kai namuose smurtaujama, draugų bendruomenė, gatvės gyvenimas, kiemo kultūra, prekybos centrų erdvės vaikams ir paaugliams tampa saugesne vieta nei namai? Gal būtent tai paskatina paauglius laiką leisti gatvėse? Kokios būna pagrindinės priežastys?
– Viena iš pagrindinių paauglystės, kaip raidos etapo, užduočių yra savo tapatumo paieškos. Jaunuoliai per asmeninį patyrimą atradinėja savo stiprybes ar trūkumus, pažįsta savo ir kitų žmonių ribas, tyrinėja lytiškumo ir pasaulėžiūros klausimus. Kartu jie turi atlaikyti milžinišką visuomenės spaudimą būti pažangiais, aktyviais, sąmoningais, atsakingais piliečiais. Kuo greičiau tapti suaugusiais. Gyventi tokiomis aplinkybėmis nėra paprasta, todėl jaunuolių pasirinkimas būti su savo bendraamžiais, be suaugusiųjų kontrolės, yra pakankamai natūralus ir netgi sveikas (alternatyva gyvenimui ekranuose) pasirinkimas, o gatvė, viešosios erdvės (kiemas, prekybos centras, stadionas, laiptinė, garažų stogai, „Citybee“ automobilis) tam tinkanti vieta.
Svarbu suprasti ir priimti, kad gatvė (plačiąja prasme) nėra absoliutus blogis, nuo kurio jaunuolius reikia kažkaip apsaugoti. Atvirkščiai, vertėtų susitelkti į kuo saugesnių ir jaunuolių poreikius atitinkančių viešųjų erdvių bei paslaugų tinklo kūrimą: atverti mokyklų stadionus, įrengti rampas, apšviesti skverus, puoselėti darbo su jaunimu ir socialines paslaugas, investuoti į profesionalius pagalbos specialistus, kurie sudėtingoje jaunuolių kasdienybėje gebėtų išbūti nuoširdžiame ir pagarbiame santykyje su jais.
Kita vertus, dalis paauglių susiduria su nepaaugliškais sunkumais: smurtas, skurdas, fragmentiški santykiai ar krizinės situacijos šeimoje, patiriami sunkumai mokykloje ar bendraamžių tarpe, įvairios ligos, negalios, sutrikimai, patiriama diskriminacija dėl etninės kilmės, religijos, lytinės tapatybės. Šie veiksniai po vieną ar kartu prisideda prie vaiko, paauglio ar jaunuolio pasirinkimo leisti laiką gatvėje. Visiems žmonėms susidūrus su gyvenimo negandomis svarbu turėti į ką atsiremti, kažką, kuo gali pasitikėti, pasijausti ne vienas. Gali būti, kad vaikai ir jaunuoliai, patiriantys smurtą namuose, ima ieškoti erdvių, kur galėtų susirinkti savo „vertės“ trupinius, sulaukti palaikymo, atrasti autoritetus. Tokiu būdu gatvė jiems gali tapti išgyvenimo strategija, o čia jie gali jaustis „geriau“ nei namuose.
Vaikai ir paaugliai gatvėje yra sudėtingas, savyje talpinantis skirtingus ir tarpusavyje susijusius veiksnius, fenomenas. Tam turi įtakos tiek ekonominiai, socialiniai bei politiniai aspektai, tiek konkrečios bendruomenės, šeimos ar asmens ypatybės. Dėl šios priežasties yra labai sudėtinga ir netikslinga įvardinti vienintelę priežastį nulemiančią konkretaus žmogaus situaciją.
– Sakoma, kad vaikai ir paaugliai lengvai perima tėvų elgesio modelius. Ar savo darbe pastebi šį dėsningumą? Kiek paauglių smurtinis, agresyvus elgesys susijęs su šeimoje matomais dalykais?
– Vaikai ir paaugliai smurtą pastebi ne tik šeimoje, jie lanko mokyklą, būrelius, būna kieme ar gatvėje, atidžiai stebi medijas, yra aktyvūs socialinių tinklų dalyviai. Bet koks jų aplinkoje matomas ar patiriamas smurtas jiems sukelia pykčio, kaltės, gėdos, nesaugumo jausmus. Paprastai šie jausmai niekur nedingsta, savaime neišgaruoja. Vaikai ir paaugliai dar tik mokosi žodžiais, o ne veiksmais parodyti, kas iš tiesų vyksta jų gyvenime, o suaugusiųjų užduotis jiems padėti. Smurtinis ar agresyvus elgesys dažnai yra vienas iš tiesioginių signalų, kad paauglio gyvenime (šeimoje, mokykloje, bendraamžių tarpe) „kažkas“ vyksta, o jo gyvenimo situacija reikalauja nuoširdaus ir rimto dėmesio.
– Koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo, kai sužinai, kad vaiko ar paauglio namuose smurtaujama – prieš vaiko mamą arba prieš jį patį? Kaip visa tai atpažinti ir kaip prieiti prie šios problemos sprendimo būtent tavo darbą dirbančiam žmogui?
– Smurtas būna skirtingų formų – fizinis, psichologinis, seksualinis ir nepriežiūra. Vaikai ir paaugliai, kaip ir visi žmonės, yra linkę atsiverti tiems, kuriais pasitiki ir kurie yra linkę juos išklausyti, pagarbiai reaguoti į juos. Dažniausiai apie patiriamus sunkumus namuose sužinome kalbėdamiesi. Kitu atveju patiriamo smurto signalais tampa staigūs ar neįprasti elgesio pokyčiai – tokie, kaip perdėtas irzlumas, užsidarymas ar atsitraukimas, pasiekimai mokykloje ir būrelyje, jų lankomumas, per didelis ar nepakankamas apsirengimas, rizikingas ar save žalojantis elgesys ir pan.
Dažniausiai apie patiriamus sunkumus namuose sužinome kalbėdamiesi.
Tokiose situacijose svarbiausia nenuvertinti jaunuolių patirties sudėtingumo, smurto žalos bei didžiulio nerimo, – o kas dabar bus? Jeigu jaunuolis patiria realią grėsmę, vertėtų kuo skubiau kreiptis į policiją ar vaikų teisių apsaugos tarnybą. Jeigu smurtas yra labiau paslėptas, retai pasikartojantis, tuomet turime daugiau laiko, galime inicijuoti arba intensyvinti darbą su šeima, pasitelkti kitus pagalbos specialistus situacijai spręsti.
Neretai patys tėvai, kurie smurtauja, nenori sąmoningai žaloti savo vaikų, bet neturi įgūdžių arba net nežino, kaip galėtų elgtis kitaip. Visais atvejais socialiniam darbuotojui labai svarbu atvirai bendrauti su jaunuoliui, įvardinti, kad jie nėra kalti dėl patiriamo smurto, o tai, kas vyksta, yra negalima ir neteisėta, svarbu neslėpti ir paaiškinti savo veiksmus jaunuoliui, kartais dėl konkrečių priemonių tartis su pačiu paaugliu.
