Savo atsaką į R.Vanagaitės mintis A.Anušauskas išdėstė feisbuke. Pateikiame jo komentarus:
R.Vanagaitė: „Bet aš radau labai įdomius faktus iš jo partizaninės veiklos, kur jis iš tikrųjų slapstėsi labai ilgai, kovojo jis gal 5 metus, likusius 5 ar 6 tiesiog slapstėsi ir buvo kaip žvėris, užspeistas į kampą, jis jau nebekovojo.“
A.Anušauskas: Ji kalba KGB žodžiais („užspeistas žvėris“), bet tiesa yra kita. Sovietinis saugumas kiekvieną nesuimtą ar nesunaikintą partizaną, jau nekalbant apie vadus, laikė priešu. Ir visai nesvarbu, kad, agentams smogikams ir „legenduotiems štabams“ sunaikinus paskutines organizuotas struktūras, išlikę partizanai siekė slapstytis pasitraukę nuo aktyvios kovos. Be to, KGB jaudino A.Ramanausko ryšys su J.Lukša, ir jie nežinojo, kokios buvo tų ryšių pasekmės. A.Ramanauskas ryšius su organizuotomis struktūromis ar partizanų būriais palaikė iki 1952–1953 m. sandūros. Beje, Alytaus rajone paskutiniai partizanai buvo nukauti 1953 m. sausio mėn. Kiekvienas nepasidavęs partizanas buvo kovotojas – su ginklu ar be jo.
R.Vanagaitė: „Pagaliau jį sugavo 1956 m. spalio 12 d., jis bandė nusižudyti. Taip parašyta byloje ir tą jis pats prisipažįsta. Nebuvo kankinamas, bet jis bandė nusižudyti, jam nepavyko, jį atgaivino, operavo. Tada jį labai ilgai tardė, ir kas man įdomu, jis išdavė visus savo ryšininkus, rėmėjus, visus žmones, kurie jį slėpė per tuos metus. Tai yra 22 pavardės su adresais.“
A.Anušauskas: Ne „sugavo“, o KGB atliko daugiapakopę paieškos operaciją, pasitelkusi dešimtis KGB agentų ir net platinusi per artimuosius kvietimą – pasiduoti. Jis sulaikytas, kankintas jau vežamas į Vilnių. Surištas ar sukaustytas, nežinau. Bet KGB suėmimo operacijoje dalyvavo tie, kurie jau buvo pasižymėję kankinimais – buvo tokie kaip Sinycinas, Dušanskis ir pan. Oficialiai slaptus kankinimus naudoti buvo uždrausta 1953 metų rudenį, bet stalinistai KGB niekur nedingo. Jie buvo ten įdarbinti. Įdarbinti ir visi budeliai, ir kankintojai. Manyčiau, kad negalėjo sulaikyti įtūžio, nes A.Ramanauskas buvo legendinė asmenybė net ir jiems. Norėdami pažeminti ir paniekinti tyčiojosi. Todėl ir kankinimų aprašymas būtent toks.
KGB budeliai turėjo tokią sąvoką „обезволивание“, arba lietuviškai būtų – poveikis, kad žmogus prarastų valią. Kankinimai neretai pasibaigdavo mirtimis, bet iki 1953 m., kaip minėjau, buvo legalūs. Bet ir tada nepasisekus (pvz., kalinys mirdavo) rašydavo širdies ligas ir savižudybes. 1956 m. Ar jiems reikėjo Ramanausko gyvo? Ne. Bet reikėjo politinio „teisminio“ proceso. Beje, mano tėvo kaime taip pat buvo Ramanausko bunkeris. Partizanai nebuvo supermenai. Dažniausiai susitardavo, kad neišduotų bunkerių ir rėmėjų tol, kol gali atlaikyti kankinimus ir tardymus. Tam, kad būtų galima kovos bendražygiams pasislėpti. 1957 metais, kai iš tremties ir lagerių jau grįžinėjo lietuviai, A.Ramanausko labai nenuoseklūs parodymai jau niekam pakenkti negalėjo. Nebent jam pačiam. KGB labai kruopščiai ieškojo jo užrašų. Jo nurodyti bunkeriai jau buvo užkasti. Kai KGB vežiojo Ramanauską po slapstymosi vietas, tai dažnas jo net nepažino. Partizanų vado galva buvo smarkiai sužalota. Ko gero, net ir medicininiame aprašyme buvo aprašyti ne visi sužalojimai. KGB po tokių Ramanausko „parodymų“ turėjo tik konstatuoti, kad teisti ryšininkus ir rėmėjus neturi jokio pagrindo. Neturėjo daugeliu atvejų ir kokių nors įkalčių.
R.Vanagaitė: „Jis prisipažino ir KGB bylose yra tai, kad jis 1940 m. pasirašė bendradarbiavimą su saugumu, tačiau nedirbo to darbo, kadangi 1941 m. atėjo vokiečiai.“
A.Anušauskas: Šiaip jau Ramanauskas neslėpė mėginimų jų užverbuoti. Ne vienas žmogus partizanu tapo būtent dėl šios priežasties – tekdavo pasitraukti į mišką. Bet tai buvo labai dažnas KGB kompromitavimo metodas. Na štai vienas žinomas lietuvių politikas, pavergtų tautų kongreso dalyvis 7-ojo dešimtmečio pradžioje buvo kompromituojamas per agentus būtent dėl tokio raštelio, nors niekada nedirbo NKVD. Tai jam tebuvo bilietas į laisvę su galimybe pasislėpti (taip ir atsitiko). Bet KGB šį kompromitavimo metodą iki 1988 m. naudojo tik už SSRS ribų (nebent norėjo sukompromituoti kokį rezistencijos dalyvį prieš kitus bendražygius). Po 1990 m. pradėjo naudoti kaip kompromitavimo metodą ir čia, Lietuvoje. Beje, kare kaip kare. Tūkstančiai partizanų rėmėjų iki 1952 m. buvo verbuojami, kai kurie su rezistentų žinia ir sutiko dalyvauti šioje apgaulėje. Tik MGB 1952 m. ir KGB kiek vėliau konstatavo, kad taip buvo tariamai užverbuota tūkstančiai „dvigubų“ agentų.
R.Vanagaitė: „Galų gale mane nustebino, kad jis labai palūžo, ir paskutinis jo žodis teisme, aš net išsirašiau. Tai buvo toks stiprus ir didvyriškas žmogus, kaip jis gali Aukščiausiam Teisme sakyti tokius tekstus, bet aš manau, kad jis buvo palūžęs: „Man vadovavo neteisingai mano suprastas Tėvynės meilės jausmas, savo širdimi aš visada pritariau komunistinei teorijai (...). Gailiuosi savo padarytų klaidų, manau, kad likusiu savo gyvenimu jas išpirksiu, todėl kreipiuosi į Aukščiausiąjį Teismą, atvira širdimi prašau mano bausmę švelninti, kad greičiau prisikelčiau naujam gyvenimui. Aš pamačiau, kad tikras kelias ir yra tas, kuriuo žengia Tarybinė Lietuva.“
A.Anušauskas: Nekartosiu to, kad KGB „teisminiuose“ procesuose nesistengė stenografuoti visko ir rašydavo tai, kas turėjo atsidurti proceso byloje. Bet įprastai svarbius teisiamuosius apdorodavo. Galima prisiminti Vyšinskio 1936–1938 m. procesus, kai kaltinamieji aukštindavo Staliną, vien tik už pažadą, jog nelies jų šeimos narių (na taip, šių pažadų taip pat nevykdė). Ką Ramanauskui pažadėjo? Susitikimą su žmona, dukra? Kad neteis žmonos? Kad dukros neatiduos į vaikų namus? Nežinau, tačiau 1956 m. rašyti kvietimai partizanams (ir Ramanauskui) pasiduoti („legalizuotis“) viską išduoda. Buvo žadama viskas, kad tik kaltinamasis neužsispirtų. Ar kankintas žmogus buvo tokios psichologinės būsenos, kad visa tai atlaikytų? Kad tai suprastume, reikia perskaityti profesorės Gailienės knygą apie prievartą patyrusių žmonių psichologiją. Pagaliau, aš abejoju, ar išvis Ramanauskas tame procese kalbėjo. Dalis kviestų liudininkų neatvyko. Kitų net nekvietė.
R.Vanagaitė: „O kodėl generolo Jono Žemaičio paskutiniame žodyje, jis yra stenografuotas, jis atsisako atsakyti į klausimus ir sako: „Aš visada kovojau prieš Tarybų Sąjungą ir kovosiu.“ (...) Labai daug bylų skaičiau, kuriose žmogus yra suimamas, tardomas ir po truputėlį kankinamas ar nekankinamas, kol jis prisipažįsta. Jis buvo suimtas 1956 m. spalio 12 d., KGB protokoluose parašyta – už kelių valandų kameroje jį rado visiškai be sąmonės, mirštantį.“
A.Anušauskas: J.Žemaitis tikrai nepatyrė tokių baisių kankinimų kaip A.Ramanauskas. Jis pataikė kaip tik į tą laikmetį, kai, mirus Stalinui, Berija pradėjo savo žaidimą. Apie tai esu detaliai rašęs savo knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“. Ir į tą politinį „žaidimą“ buvo įtraukti ir lietuvių, ir ukrainiečių kovotojų vadai. Beriją suėmus, baigėsi ir žaidimai. J.Žemaitis prisiėmė visą atsakomybę, kad kartu suimti bendražygiai mažiau nukentėtų. Bet tai KGB nerūpėjo. 1953–1954 metais kalėjimuose tebebuvo šimtai ir tūkstančiai buvusių kovotojų, o 1956–1957 metais dauguma jų jau buvo paleisti į laisvę (neamnestuoti, sekami, kontroliuojami įvairiais draudimais). Lyginti gali tik žmogus, ignoruojantis visiškai skirtingas aplinkybes. Aš nekartosiu, ką rašiau apie kankinimus, bet žodis „apsimoka“ ar „neapsimoka“ visai neveikė sadistų sąmonės. Jiems paprastai tai patiko. Beje, apie „radybas“. Esu matęs tokių protokolų, kur žmogų rasdavo „iškritusį pro langą“, „susirgusį „plaučių“ uždegimu ir mirusį“ ir t.t. Popierius viską pakęs – kaip sakė vienas žymus sovietinio saugumo šulas.
R.Vanagaitė: „Izraelio istorikai sakė, kad jis yra kaltas dėl Druskininkų žydų žūties. Aš ieškojau, bet neradau. Nei jis tą pripažino, nei jis bus KGB'istų tuo kaltinamas. Šito tai jie nesuklastojo, ar irgi suklastojo? Aš žinojau tą, kad Vanagas yra garsiajame Melamedo sąraše, kuriame surašyti visi žydšaudžiai. Tiek ir žinojau.“
A.Anušauskas: Pirmiausia, KGB stengėsi kiekvienam partizanų vadui ieškoti įrodymų kaltinimui, kad „žudė tarybinius piliečius“. Ir Ramanauskui ieškojo, ir Žemaičiui ieškojo. Nepavyko. Melamedo garsioji klastotė, kur jis žydšaudžiais apšaukė net mažamečius, kurie po karo tapo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviais, jau senokai yra ištirta. Ten išvada paprasta – į sąrašą su žydšaudžiais įrašyti ir tūkstančiai tų, kurie buvo teisti pagal BK 58-1 straipsnį, nesvarbu, ar 1941 metais turėjo 9 ar 12 metų. Tai ne pirmas toks atvejis. Prisiminkime „Lietūkio garažo“ bylą, kurioje mėginta kaltinti legendinį partizaną J.Lukšą, nors, kaip paaiškėjo, organizatoriai ir vykdytojai buvo gestapo agentai bei jų parankiniai.
