Tad kas gali garantuoti, kad tokia pati situacija neatsitiks su COVID-19 vakcinomis: nė viena kompanija pasaulyje negali pagaminti 8 mlrd. vakcinų per keletą mėnesių.
Precedentą šiai problemai siūlo Pietų Afrikos Respublikos (PAR) situacija 2000-aisiais. Tuo metu šalyje gyveno apie 42 mln. žmonių, 20 proc. jų sirgo ŽIV, kariuomenėje – net 45 proc. Nors vidutinės pajamos per metus siekė 2 600 dolerius, vaistai vienam mėnesiui vienam asmeniui ŽIV gydyti kainavo 1 000 dolerių. Tie patys vaistai kitose valstybėse kainavo apie 10 kartų mažiau.
Bandydamas spręsti susiklosčiusią situaciją PAR parlamentas įteisino lygiagrečią prekybą, kuri leistų vaistus importuoti iš kitų valstybių. Farmacijos kompanijos pateikė ieškinį PAR teigdamos, kad tokia norma yra antikonstitucinė, nes prieštarauja tarptautiniams PAR susitarimams. Omenyje turėtas TRIPS susitarimas, kuriuo šalys sutinka saugoti patentų sistemą ir draudžia lygiagrečią prekybą vaistais (išskyrus Europos Sąjungoje). Tuo pačiu TRIPS susitarimu, esant ekstremaliai situacijai, leidžiamas privalomasis licencijavimas, t. y. leidimo išdavimas kitai šalies viduje esančiai įmonei gaminti reikalingus vaistus be patento turėtojo sutikimo. Tad farmacijos įmonės prieštaravo PAR veiksmams ir klausė, kodėl gi ji nepasinaudoja privalomojo licencijavimo galimybe.
PAR, tuo tarpu, atsakė, kad nors ir norėtų pasinaudoti tokia galimybe, negali, nes šalies viduje farmacijos industrija neišplėtota, neegzistuoja nė viena įmonė, kuri galėtų pagaminti pakankamą kiekį tokio sudėtingumo vaistų. Istorija baigėsi tuo, kad farmacijos įmonės atsiėmė savo ieškinį dėl visuomenės spaudimo ir reputacinės rizikos, o Dohos susitarimų metu buvo nuspręsta, kad šalys visgi gali importuoti vaistus iš kitos šalies esant visuomeninės sveikatos krizei.
Tačiau eksportuojanti šalis negali importuoti daugiau vaistų, nei importuojančiai šaliai reikia krizei suvaldyti, o importuojanti šalis turi įrodyti, kad ji tikrai pati negali pasigaminti reikiamo kiekio vaistų. Šie saugikliai, nors ir logiški, labai apsunkina procedūrą ir šia išimtimi kol kas buvo pasinaudota tik kartą. Apibendrinant, šalys, esant krizinei situacijai, gali arba pačios pasigaminti reikalingus vaistus, arba importuoti juos iš šalies, kuri sugeba pagaminti pakankamą kiekį žymiai pigesnių vaistų, nei patento turėtojas.
Nepaisant šių išimčių, 2020 m. spalio mėnesį PAR ir Indija pateikė prašymą Pasaulinei mainų organizacijai suspenduoti patentus COVID-19 vakcinai. Šalys teigia, kad patentų sistema trukdys gauti pakankamą kiekį reikalingos vakcinos. Prieš tai kilusios problemos pavasarį, kai farmacijos gigantė „Roche“ atsisakė atskleisti esminį komponentą COVID-19 diagnostinių testų gaminimui, tai patvirtina. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys nemato jokios problemos, teigdamos, kad patentų sistema yra efektyvi ir apsaugo inovacijas, t. y. niekas nenorės kurti vaistų, jei neturės garantijos, kad vėliau galės generuoti pakankamą pelną.
Šioje situacijoje ore tvyro nemaža veidmainystės, kadangi būtent turtingose šalyse telkiasi stipriausia farmacijos industrija, negana to, turtingos šalys jau nusipirko virš 50 proc. COVID-19 vakcinų, nors turtingų šalių populiacija apima tik 14 proc. pasaulio populiacijos. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos stengiasi mobilizuoti jėgas ir prisideda prie PAR ir Indijos pozicijos, sutikdamos, kad būsimoje situacijoje nekeičiant patentų sistemos labiausiai kentės jau ir taip pažeidžiamiausios šalys.
Šioje situacijoje ore tvyro nemaža veidmainystės, kadangi būtent turtingose šalyse telkiasi stipriausia farmacijos industrija.
Kol kas Pasaulinė mainų organizacija sprendimo dėl COVID-19 vakcinų patentų suspendavimo nepateikė. Ar ryšis šalys laužyti patentus, rizikuodamos būti paduotos į teismą, ir ar farmacijos įmonės sutiks pasidalinti licencija su kitais gamintojais? Netrukus pamatysime.
