Pranašai – Šv. Martynas ir Šv. Andriejus
Anot profesoriaus, dabar mes gyvename tokiu įdomiu laikotarpiu, vadinamuoju priešžiemiu – nuo lapkričio 11-osios, t.y. Šv. Martyno iki lapkričio 30-osios, Šv. Andriejaus dienos.
„Fenologai šį laikotarpį įvardija kaip priešžiemį – paskutinė rudens ir pirmoji žiemos šventės diena. Jos abi būdavo reikšmingos spėti orams, – pasakojo prof. L.Klimka. – Šv. Martyno diena nusako žiemos pradžią.
Sakydavo taip: jeigu per Martyną žąsis ant ledo (balos užšalusios), tai per Kalėdas bus ant vandens. Arba trumpiau: Martynas – su bradu, Kalėdos – su ledu. Šis šmaikštus posakis turbūt pasitvirtindavo.
Keletą metų iš eilės aš vis stengdavausi pastebėti tai ir, mano nuostabai, jis dar galioja. Reikia manyti, kad ta sukaupta patirtis dar pasitvirtina.“
Kiek stabtelėjęs, pašnekovas toliau dalijosi sukaupta patirtimi bei išmintimi:
„Kadangi Martyno dienos, paskutinės rudens šventės, šventinis patiekalas yra kepta žąsis, tai iš tos žąsies krūtinkaulio atspėdavo visos žiemos eigą, kokia ji bus. Jeigu tas krūtinkaulis yra beveik visas baltas, reiškia, žiema bus snieginga ir gili.
O jeigu jis nusėtas rudomis dėmėmis arba rudos spalvos daugiau nei baltos, reiškia, per žiemą bus daugybė atlydžių arba apskritai ji bus labai lengva.
Na, ir kaimo žmonės, žinoma, skersdavo prieš šventes kiaulę. Tai iš jos kasos formos irgi bandydavo atspėti, kokia bus žiema.
Sakydavo, jeigu ji tokia gumbuota, nelygi – reiškia, kad speigus vis pakeis atlydžiai. O jeigu vientisa, lygi arba vienas galas storesnis, o kitas plonesnis, tai ar žiemos pradžia ar galas bus rūstesnis.“
Kalėdos bus baltos?
Šv. Andriejaus diena, profesoriaus pasakojimu, tai – diena, kai meška užmiega žiemos miegu.
„Taip sakydavo kažkada senovėje. Ta diena labai svarbi ir netgi menkiausi jos niuansai būdavo svarbūs – ar saulutė švystels, ar sniego daug atsiras – viskas lemdavo kitų metų derlių. Ir sakydavo, kad vienas požymis ankštiniams augalams geriau, kitas – vasarojui, o jeigu ta diena išvis su tokiu nestipriu šaltuku, tai puikiai užderės rugiai.
Taip išskaičiuodavo, – senolių išmintimi dalijosi prof. L.Klimka. – Dar vienas toks įdomus požymis, kuris vis dar dažniausiai pasitvirtina, tai, kad jeigu per priešžiemį (nuo Martyno iki Andriejaus) iškrenta sniego ir jis išsilaiko visą dieną nenutirpęs, tai po mėnesio jau būna visur balta, tikra žiema.“
Tiesa, etnologas pastebėjo, jog Šv. Martyno diena šiemet buvo ganėtinai šilta.
„Tai irgi pasako tai, kad Kalėdas galim tikėtis matyti baltas. Nors šiaip kiti požymiai, tokia kaip vėjų diena, rodo, kad žiema gali būti permaininga. Tačiau tai galėsime dar pasitikslinti gruodžio mėnesį – per šv. Liucijos dieną, – patikslino profesorius. – Per ją ir po jos dvylika dienų galime išskaičiuoti, koks bus kiekvienas metų mėnuo. Koks oras tą dieną, toks bus ir ateinančių metų mėnuo.
Pavyzdžiui, gruodžio 13 d. stebime, koks bus sausio mėnuo, 14 d. – vasario, 15 d. – kovo ir t.t. Tarkim, jei trylikta diena būna graži, nei sninga, nei šalčio didelio nėra, tai sausis būsiąs švelnus, o jeigu lytų, reiškia darganotas. Nuostabu, bet šis mano metodas atspėti orus, dar vis pasitvirtina. Aišku, gali būti nukrypimų nuo jų, bet, kiek aš pastebiu, pasirašau kas metai, tai dažniausiai stebėjimai visi dar galioja.“
Speigai jau retas svečias
„Speigų jau daug metų iš eilės nebebūna. O ar tą prognozuoja Jūsų stebėjimai?“ – pasiteiravau pašnekovo.
„Taip, didelių šalčių nerodo. O speigus rodo, pavyzdžiui, per Mykolines (Šv. Mykolo šventė rugsėjo 29-ąją), vėjų dieną, pučiantis šiaurinis vėjas. Tada žiema bus speiguota“, – paaiškino prof. L.Klimka.
Vis tik, ar bus speigai ateinančią žiemą, etnologas prognozuoti nesiryžo.
„Šiais metais bijau prognozuoti, nes buvau mieste, o mieste sunku nusakyti vėjo kryptį, bet didelio vėjo nebuvo. Mieste gatvių labirintai, pastatai labai keičia vėjo kryptį. Reikia būti laukuose, kad pastebėtum tikruosius ženklus. Orų stebėjimą lemia labai daug niuansų“, – kalbėjo profesorius.
Dar vienas iš žiemos stebėjimo būdų – pagal paukščių išskridimą. Šiemet, anot etnologo, paukščiai nerodė, kad juos jau gintų šalčio banga.
Bet šiemet špokai išskrido labai anksti...
„Taip, špokai išskrido labai anksti, bet kiti paukščiai, pavyzdžiui, žąsys, jos ir dabar ne taip seniai išskrido. Nors, pavyzdžiui, lapkričio 17 d., kai buvau kaime, pastebėjau didelį būrį zylučių, atskridusių į sodybą. Tai rodė, kad artimiausiomis dienomis atšals.
O juk taip ir buvo. Bet tikrai ne iki didelio speigo, nes dabar dar priešžiemis. Tačiau, kai tik zylutės artėja prie namų, būriai atsiranda sodyboje, tai rodo, kad jau bus šalčiau“, – stebėjimų praktika ir žiniomis dalijosi pašnekovas.
Paukščiai – šalto oro pranašai
„Oho, netgi taip!“ – nusistebėjau.
„Taip. Zylutės labai jautrios. Jos randa ar užuovėją, ar kažkiek maisto. O kai šilta, jų nėra sodyboje. Vos tik vėl pajunta šilumą, jos skrenda į miškus. Zylutės prie žmogaus glaudžiasi, kai joms sunkiau.
Taigi, pagal jų elgesį galima nuspėti artimiausių dienų orus, – šypsodamasis pasakojo prof. L.Klimka. – Žiemos metu artėjančius šalčius prognozuoja ir varnos: jeigu tik jos sutūpia medžių viršūnėse, dar dažniausiai ir atsisuka į šiaurinę pusę, tai jau aišku, kad prieš šaltį. O jeigu varnos vaikšto žeme, tai atlydys.“
Profesorius dar kartą patvirtino, jog tie trumpalaikiai paukščių stebėjimai tikrai yra labai pagrįsti, nes tai – atmosferos reiškiniai į juos ir gyvūnų reakcija.
„Gyvūnai žymiai jautresni negu žmonės. Jie nuspėja, nes nuo to priklauso jų išgyvenimas. Žmogus gali prisitaikyti, pasislėpti namuose, o gyvūnas, jei nereaguos, pražus. Ir tie, kurie išsiugdo tą savybę atspėti ateitį, išgyvena“, – pabrėžė etnologas.
