Šiuo metu derinamas tai numatantis kultūros ministro įsakymas.
Pagal projektą, sodyba bus saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui.
Jos vertingosios savybės yra architektūrinio, istorinio, memorialinio pobūdžio. Vertingais laikomi ir sodybos kraštovaizdis bei želdynai.
„Tai būtų labai teisingas žingsnis, nes tai yra unikalus objektas. (...) Aš įsivaizduoju, kad būtų atkreiptas dėmesys į patį objektą valstybės mastu“, – apie naują sodybos statusą BNS sakė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.
„Jis dar pilnai neatskleistas ir neatrastas“, – tvirtino jis.
Direktoriaus teigimu, muziejus tampa atviresnis lankytojams, nes pernai Kauno rajono savivaldybės taryba galutinai iš paveldėtojų perėmė Obelynę – 4 ha teritoriją su sodyba, statiniais, parku, sodu, kur auga 220 obelų, kurias įskiepijo pats T.Ivanauskas arba išvedė veisles ir augino.
Dabar ši sodyba yra Kauno rajono muziejaus padalinys.
Direktorius pasakojo, kad pradėję inventorizuoti perimtą turtą, muziejininkai atranda tikrų lobių.
„Atrasti stiklo negatyvai, kuriuose užfiksuoti 1931 metais buvusio Nemuno potvynio vaizdai, Obelynės statybos vaizdai. Jie netyrinėti, tai ir mokslo objektai. Daugybė albumų, paties profesoriaus nuotraukų, surinktų iš ekspedicijų Sibire, Brazilijoje“, – vardijo Z.Kalesinskas.
„Tas kampelis alsuoja Tado Ivanausko ir jo šeimos dvasia. Asmeniniai daiktai, daugybė porceliano rinkinių, albumai, meno kūriniai, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai, nes T.Ivanauskas su juo daug bendravo, nuotraukos su Kipru Petrausku, tarpukario Kauno inteligentais ir meno veikėjais, Honoratos Ivanauskienės pianinas. Jis skamba, mes jį derinsime, tikrai darysime koncertus“, – pasakojo direktorius.
„Tai didžiulis lobynas, kuris neatrastas ir pilnai neatskleistas“, – apie Obelynę kalbėjo Z.Kalesinskas.
Jo teigimu, dabartinė sodybos būklė yra pakenčiama, tačiau reikia investuoti į pastato šildymą, patvarkyti sienas. Kauno rajono savivaldybė jau remontavo prakiurusį stogą, įrengė sanitarinį mazgą, tvarkė verandą, įrengė priešgaisrinę signalizaciją.
„Turime unikalų žmogų, ir tas objektas, kuris išsaugojo visa esybe jo autentiškumą, jo gyvenseną, gyvenimo artefaktus, jis neabejotinai vertas valstybinės apsaugos“, – BNS sakė Z.Kalesinskas.
Obelybės sodybą sudaro gyvenamasis namas, paukštidė, klojimas, rūsys, parkas ir sodas.
Muziejaus duomenimis, profesorius T.Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro netoli Ringaudų 1920 metais nusipirko 8 ha žemės. Šią vietą jis atrado medžiodamas Kamšos miške. Jo dėmesį patraukė dvi gilios griovos (Varžupio ir Obelynės) su mišriais medynais ir gausia, labai marga augmenija.
Po Antrojo pasaulinio karo teritorija buvo nacionalizuota, o T.Ivanauskui palikta tik 15 arų prie pastatų. 1963 metais Obelynė perduota tuometinės Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetui.
T.Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie pustrečio šimto rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, šešios maumedžių rūšys.
Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų.
Obelynėje taip pat auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 metų čia auganti metasekvoja.
1958 metais parkas paskelbtas gamtos paminklu.
Sode vaisius veda aštuonios retos veislės „Kaizeris Vilhelmas“ obelys.
„Daugiau niekur kitur vienoje vietoje tiek jų nėra. Tai XVII amžiuje atrasta obelų veislė Vokietijoje. Taip pat čia auga paties profesoriaus išvesta lietuviška obelų veislė „Vytis“, – pasakojo muziejaus direktorius.
Atsikūrus Lietuvos valstybei, po privatizacijos, Obelynės sodyba performuota į du sklypus, vienas jų – buvusio sodo ir parko dalis – parduotas, ir jame planuota vystyti gyvenamųjų namų statybą. Likusi sklypo dalis, kurioje įkurtas sodybos branduolys, prižiūrimas ir tvarkomas.
Name įrengtas T.Ivanausko memorialinis muziejus.
T.Ivanauskas (1882–1970) – vienas žymiausių Lietuvos gamtininkų, Kauno zoologijos sodo ir muziejaus įkūrėjas.
Gamtos mokslus jis studijavo Peterburgo ir Sorbonos universitetuose.
1920 metais T.Ivanauskas su kitais mokslininkais įkūrė Aukštuosius kursus, iš jų 1922 metais suformuotas Vytauto Didžiojo universitetas. 1923 metais jis su Konstantinu Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą, 1929 metais Ventės rage, Šilutės rajone, – ornitologinę stotį, 1937 metais drauge su kitais – Žuvinto rezervatą, o 1938 metais buvo vienas iš Kauno zoologijos sodo įkūrėjų.
Padujos universitetas Italijoje T.Ivanauskui buvo suteikęs garbės daktaro laipsnį. Jis dėstė ir Vilniaus universitete, Žemės ūkio akademijoje, Kauno medicinos institute.
Gamtininkas surengė mokslines ekspedicijas į 12 šalių. Jis su žmona Honorata Lietuvoje organizavo pirmąją Nacionalinę paukščių dieną ir medžių sodinimo šventes, kurių metu pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.
T.Ivanauskas laikomas gamtosaugos pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis buvo vienas pirmųjų prakalbusių apie žmonių daromą žalą gamtai, būtinumą saugoti retas rūšis, neniokoti aplinkos.
