„Dirbau uždaroje akcinėje bendrovėje, kuri užsiėmė durų gamyba. Buvo labai nuostabūs vadovai, puikus kolektyvas ir uždirbau neblogai“, – pasakoja 49-erių Valerija, kuri emigracijai ryžosi vos prieš pusmetį.
Moteris sako, kad išeitį, kaip išsivaduoti iš nutraukti nepavykstančių santykių, pasiūlė draugė.
„Ji pasiūlė tokį gyvenimo išbandymą: susikrauni lagaminą ir važiuoji pažiūrėti, kaip gyvena škotai. Ji jau metus čia gyvena ir dirba. Ji man užsakė vietą autobuse ir atvažiavau čia“, – prisimena Valerija.
„Emigrantų“ kūrybinė grupė su Valerija susitiko naujais jos namais tapusioje Škotijos sostinėje Edinburge.
„Viskas vyko labai greitai – per kokias tris dienas. Pirmiausiai pasakiau darbe, kad staiga išvažiuoju. Septynerius metus ten dirbau. Mūsų vadovas yra toks „ekstremalas“, tai aš jo ir nenustebinau, jis irgi šiek tiek toks „kreizovas“, – teigia emigrantė.
Gyvenimo draugui vis reikėdavo kitų moterų
Duoti interviu ji norėjo prie jūros Edinburgo Portobelo rajone, kur, kaip sakė pati, geriausia pravėdinti smegenis. Geriausia pagalvoti apie tai, kas buvo ir kas bus.
Pirmoje santuokoje prieš gerus dvidešimt metų Valerija susilaukė trijų atžalų. Visi jie šiuo metu jau suaugę, gyvena atskirai. Bet išgirdę mamos sprendimą išvykti rankutėmis neplojo.
„Gintarė, vyriausia dukra, sakė: gyventi reikia šia diena, pabandyk, mama, gal patiks. Sūnus nelabai norėjo išleisti, jis mamuką myli, kaip gi be jos. Dar viena dukra sakė: gal geriau nevažiuok. Bet padariau taip, kaip man reikėjo. Jie visi savarankiški, neturiu ką prarasti“, – teigia Valerija.
Prarasti, o tiksliau – atsikratyti Valerija norėjo tik vieno – vyro, kurį devynerius metus karštai mylėjo.
Prarasti, o tiksliau – atsikratyti Valerija norėjo tik vieno – vyro, kurį devynerius metus karštai mylėjo. Ir buvo įsileidusi ne tik į širdį, bet ir į savo namą. Kaip lengvai įsileido, taip sunkiai jį iš ten krapštė išeiti.
„Gal greičiau nuo savęs bėgau, kad nepridaryčiau daugiau klaidų. Pabėgau ir labai gerai – namai tušti. Aš jam milijoną kartų atleidau. Dabar, kai nieko nėra namie, nebus kam atleisti. [...] Tas žmogus vis ieškodavo moterų“, – atskleidžia Valerija.
Neištikimi vyrai nesikeičia – tą daug kartų Valerija pakartojo kalbėdamasi su „Emigrantais“.
„Aš šito netoleruoju ir man tas jau atsibodo. Mes nesusituokę, bet 9 metus gyvenome kartu. [...] Jis sako: nejaugi aš tave skaudinu, ką aš darau blogai, aš tavęs neskriaudžiu, ant tavęs nešaukiu. Bet juk galima skaudinti kitaip – nebūtinai muštis. [...] Jis sako: nusikalbi, aš niekada niekur neinu. Net pagautas [su kita] vis vien sako: tai ar tu durna?“ – pasakoja Valerija.
Draugas, su kuriuo kadaise norėjo nugyventi visą likusį gyvenimą, staiga tapo didžiausiu parazitu, ėdančiu šios moters nervų ląsteles. Valerija prisipažįsta pati savo noru tapusi jo kankine, nes niekaip neprisiversdavo dėti galutinio taško nepavykusiuose santykiuose.
Ne tik rimti psichologai knygose rašo, bet ir artimiausios Valerijos draugės jai daug kartų sakė, kad šioje santykių dramoje išeitis yra viena – kuo didesnis atstumas.
Užsienyje – pirmąkart
Savo emigracijos planą iš kaimo kilusi moteris vadina avantiūra. Tokia, kokios per visą savo gyvenimą nebuvo turėjusi.
„Tai buvo svarbus sprendimas mano gyvenime. Mečiau [sau] tokį iššūkį. Daug gyvenime buvo sunkių momentų ir, aš manau, viską įveikiau. Čia, man atrodo, paskutinis. Daugiau aš jau gal nerizikuosiu labai smarkiai. Užsienyje aš [iki tol] nesu buvusi. Tai pirmoji mano kelionė. [...] Su kokiu 50 angliškų žodžių aš puikiausiai išsiverčiu“, – sako Valerija.
Didžiausia baimė prieš atvykstant Valerijai buvo ne dėl nežinomybės, kas laukia svečioje šalyje, o dėl pačios kelionės iki Škotijos. Ją nuo Rusonių iki pat Edinburgo atvežė siuntas lietuviams vežiojantis autobusiukas. „Aš lėktuvu skristi bijau“, – prisipažįsta emigrantė.
Sutikusi emigruoti Valerija žinojo, kad Škotijoje tikrai nebus laiko linksmintis ir ilsėtis. Moters draugė iš anksto jai rado po privačius namus vaikštančios valytojos darbą. Valerija sako šiuo metu turinti apie 10 klientų.
„Atvažiavus buvo labai didelis stresas. Nepažįstama vieta, darbą reikėjo perprasti. Sunkiai rasdavau savo objektus. Mes su drauge vieną kartą apvažiavome juos ir aš turėjau prisiminti, bet paskui aš jai vis skambinėdavau ir klausinėdavau, kaip rasti. Bet per kokias dvi savaites įsiminiau“, – sako Valerija.
Sutrikusi ir bejėgė nepažįstamoje vietoje – taip jautėsi šiemet penkiasdešimtą gimtadienį švęsianti moteris: „Jau gal po savaitės galvojau, kad viskas, aš važiuoju namo. Svetima kultūra, kalba.“
Sutrikusi ir bejėgė nepažįstamoje vietoje – taip jautėsi šiemet penkiasdešimtą gimtadienį švęsianti moteris.
Fiziškai sunkaus valytojos darbo Valerija ėmėsi nepaisydama savo praeities. Po ligos, kuria sirgo, iš medikų buvo girdėjusi rekomendacijų saugoti save, gyventi kiek įmanoma ramiau – nes kitaip gali pati sau pakenkti.
„Dėl sveikatos turėjau problemų prieš trejetą metų. Jausmas ne koks, kai susitinki akis į akį su mirtimi. Bet manau, kad šita bėda jau praeityje. Buvo sunki operacija – tai buvo antros stadijos vėžys. Dabar manau, kad aš tikrai gyvensiu, jaučiuosi labai puikiai“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ sako Valerija.
Bijodavo prisiliesti prie brangių daiktų
Tiesa, moteris prisipažįsta, kad privačių namų valymas Škotijoje stipriai skiriasi nuo tokio pat darbo Lietuvoje: „Tai ne vien valymas, tai nereiškia, kad su šluota dirbi. Čia turi namus sutvarkyti estetiškai. Tai reiškia, kad kiekvieną daiktelį turi taip padėti, kad jis atrodytų gražiai.“
Prieš atvykdama į Edinburgą tokių prabangių namų Valerija nebuvo mačiusi. Jos klientai per gyvenimą sukaupė ne vieną vertingą meno kūrinį, daug antikvaro.
„Tarp jų yra daug turtuolių. Manau, kad labai turtingų. Bet jie neparodo, kad yra tokie turtingi, iš pažiūros nepasakysi, kad labai turtingi. [...] Jie turi visokiausių kolekcijų, prie kurių tiesiog bijai prisiliesti, nes, neduok Dieve, nukris koks vienas puodelis ir paskui visą gyvenimą už jį turėsi dirbti. Dar nieko nepridariau, bet bijojau ne vieną kartą“, – pasakoja Valerija.
Nors kalbama, kad Škotijoje visada trūksta darbuotojų, o ypač aptarnavimo srityje, Valerija kitas moteris nori įspėti, kad pernelyg lengvai net ir valytojomis svetimoje šalyje netapsite. Pirmiausia turėsite pereiti niekur nerašytus atrankos kriterijus.
„Maždaug apie porą savaičių tave tiesiog stebi – kaip po padidinamu stiklu, kadangi tu svetimas jų namuose. Nieko nesako, tiesiog tave tyrinėja ir tada būna atsakymas, ar tinka, ar netinka. Aš [neigiamų atsakymų] negavau, visiems kažkodėl patikau“, – sako emigrantė.
Daug skirtingų objektų per tuos pusę metų valiusi lietuvė kelis kartus liko nemaloniai nustebinta: „Pavyzdžiui, nueinam į darbą, į tą darželį, su mumis net nesisveikina. Tu – antrarūšis žmogus, tiesiog neatsako į „laba diena“. Nes esame emigrantės. Nelabai nori tų emigrantų. Nežinau, gal kažkur ir geriau, bet čia tai...“
Pavyzdžiui, nueinam į darbą, į tą darželį, su mumis net nesisveikina. Tu – antrarūšis žmogus, tiesiog neatsako į „laba diena“.
Netrukus grįš į Lietuvą
Besibaigiantis balandžio mėnuo buvo priešpaskutinis jos, kaip emigrantės, karjeroje. Valerija sako supratusi, kad toli nuo namų laiminga ji nebus.
„Planuoju grįžti namo, labai pasiilgau saviškių, darbo, kuriame yra mano širdis. Čia buvo toks lengvas gyvenimo nuotykis – pusės metų. Aš ilgiau neplanavau. Lietuva yra Lietuva, namai yra namai, yra mama, šeima, vaikai, anūkai ir ne viskas gyvenime yra pinigai. Gal mažiau tegul būna pinigų, bet namuose, aš – namų žmogus“, – tvirtina Valerija.
Lygindama savo gyvenimą čia, milijonus turistų iš viso pasaulio pritraukiančiame Edinburge, ir ten, kur gyveno, savo Rusonių kaime, ji nė sekundę nesuabejoja, kad gimtos vietos, kad ir kokios jos būtų, – vis tiek pačios geriausios ir širdžiai mieliausios.
„Aš nuostabiai ten gyvenu, raviu daržus, vasarą deginuosi, „tūsinamės“, sueina pas mus jaunimo kompanija. Žinoma, mes „pasikviečiame“ I. Valinskienę į svečius. Mes padainuojam kartu su ja iš diskelio“, – juokiasi Valerija, kuri taip pat mėgsta važinėtis motociklu, nors prisipažįsta tą dariusi jau senokai.
Mintimis Valerija jau kraunasi lagaminus kelionei namo. Bet dėl vieno gailisi – darbui čia ji buvo taip stipriai atsidavusi, kad net nespėjo pamatyti to grožio, apie kurį visi, užsukę į Škotiją, kalba.
„Galbūt dar nubėgsim į botanikos sodą. Labai norėčiau jį pamatyti, sakė, kad ten labai gražu. Dar norėčiau į aukštą kalvą užkopti, ten yra pilis, bet sako, kad reikia penkias valandas kopti“, – sako Valerija.
Pritrūko laiko ir širdies reabilitacijai. Ne viena draugė jai siūlė naujo vyro dairytis tarp škotų. „Aš neturėjau laiko apie tai pagalvoti ir į juos žiūrėti. Galvojame apie darbą arba apie poilsį, niekur neinam savaitgaliais, taip pavargstame per visą savaitę. [Savaitgaliais] gulim, žiūrim filmus, skalbiam, tvarkomės, sekmadienį einam į turgelį“, – pasakoja emigrantė.
Už valandą namų valymo Škotijoje Valerija gauna 10 svarų, arba 14 eurų. Tokių pinigų Lietuvoje niekada iki šiol nėra gavusi, tačiau dėl to gyventi geriau nepradėjo.
Aš nesitaškau tais pinigais. Nesitikėjau čia pralobti ar susikrauti iš to milijonų. Aš sukaupiau tiek, kiek norėjau.
„Aš nesitaškau tais pinigais. Nesitikėjau čia pralobti ar susikrauti iš to milijonų. Aš sukaupiau tiek, kiek norėjau. Mano sūnus veda, tai visų pirma norėsiu jam kažkiek padėti, o paskui kažkiek pasitvarkyti savo namus Lietuvoje“, – teigia moteris.
Per tuos pusę metų Valerija stengėsi pamiršti ją įskaudinusį vyrą, bandė save įtikinti, kad jam nieko nebejaučia. Bet ar pavyko – pati dar nesupranta.
Vis dėlto ji sako, kad į Rusonis grįš pasikeitusi. Emigracija nori nenori palieka antspaudą: „Užsienis keičia žmones, gal daugiau pakantesnė tapau, ne taip greitai užsidegu. Mano charakteris tapo ramesnis, išmokau suvaldyti savo emocionalų charakterį.“
„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 19.30 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt Mediatekoje.
