Sovietinis palikimas
Didžiausia barų, kavinių, kultūrinių vietų ir socialinių paslaugų koncentracija Vilniuje susitelkusi aplink centrą ir Senamiestį. Ar tokia miesto infrastruktūra atitinka miegamųjų rajonų gyventojų lūkesčius ir yra patogi?
Kaip teigia vyriausiasis Vilniaus miesto savivaldybės architektas Mindaugas Pakalnis, išvardintų paslaugų sostinės mikrorajonuose neužtenka. Anot specialisto, tai sena rajonų problema, nes visi jie buvo statyti kaip miegamieji.
„Sovietmečiu, kai buvo statomi namai, numatyta programa nebuvo pilnai gyvendinta, neįvestos tiek socialinius, tiek kultūrinius poreikius tenkinančios paslaugos. Vėliau, 1998-aisiais rengiant pirmąjį Bendrąjį miesto planą, buvo galvojama, kaip įdiegti periferines paslaugas į mikrorajonus. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, atsirado daugiau prekybos centrų, privačių paslaugų: sporto kompleksų, kavinių ir kitų įstaigų, bet jų akivaizdžiai per mažai“, – pasakoja M.Pakalnis.
Apžvalgininkas A.Užkalnis taip pat pritaria, kad paslaugų infrastruktūra miegamuosiuose rajonuose nepakankamai išvystyta. Jo teigimu, tik tokie Vilniaus rajonai kaip Senamiestis, Naujamiestis ir Užupis turi adekvačią ar į ją panašią infrastruktūrą.
„Nekalbu vien apie kavines ir restoranus, bet ir kitas paslaugas. Vieninteliai dalykai, kurių yra pakankamai – tai prekybos centrai ir vaistinės, nes tiksliniu būdu yra reaguojama į demografiją. Bet kitų dalykų už Centro ribų yra per mažai, tai dykynė. Didžiausia pasiturinčių žmonių koncentracija yra tuose rajonuose, kuriuos išvardijau. Niekas nesteigia gerų valgymo ar pasilinksminimo vietų toliau, nes galvoja, kad turint mašiną galima laisvai nuvažiuoti į senamiestį“, – mano A.Užkalnis.
Architektas A.Kaušpėdas pabrėžia, kad Vilnius iš senų laikų paveldėjo homogeniško miesto, sudaryto iš miegamųjų rajonų, įvaizdį: „Daug kas pas mus dažnai yra nekokybiška ir žmonės nieko nesitiki, todėl važiuoja tiesiai į centrą. Pirmiausia, Vilnius labai atsilieka su pastatų renovacija, mes net to nesugebame, tai ką jau kalbėti apie tam tikrą rajonų restruktūrizavimą.“
Kaip turi atrodyti modernus rajonas?
Paklaustas, kaip tinkamai turėtų būti išvystyti Vilniaus mikrorajonai, architektas A.Kaušpėdas sako, kad pagal gyvo miesto principus gyvenimas, poilsis ir darbas turėtų būti šalia.
„Komercinės paslaugos gali būti pirmame aukšte, darbas ir biurai – antrame ir trečiame, o viršutiniai aukštai apgyvendinti. Toks principas veikia Berlyne. Pas mus turėtų būti vystomi vietos centrai su pakankamai didele paslaugų, pramogų, kultūrinių taškų įvairove, kad žmonės pradėtų kokybiškas paslaugas gauti šalia namų“, – portalui LRT.lt komentuoja A.Kaušpėdas.
Miestui reikėtų sudaryti detalų planą ir stengtis įpūsti gyvybės, priduria architektas: „Kažkas nori mokytis šokių, kažkas nori sportuoti. Turi būti vietos žaisti vaikams, vedžioti gyvūnams. Reikia užsiėmimų paaugliams – sporto aikštynų, teniso kortų. Senjorams reikia vietų susiburti, patalpų bendrauti, užsiimti meniniais būreliais. Galima sugalvoti daug išradingų dalykų ne centre, o rajonuose.“
Pas mus turėtų būti vystomi vietos centrai su pakankamai didele paslaugų, pramogų, kultūrinių taškų įvairove, kad žmonės pradėtų kokybiškas paslaugas gauti šalia namų, – portalui LRT.lt komentuoja A.Kaušpėdas.
A.Užkalniui atrodo, kad pirmiausia reiktų spręsti daugiau nei 40 metų senumo daugiabučių problemą – jų turėtų nebelikti, nes jie savo laiką jau atgyveno, o šalia jų nebuvo diegiamos modernios paslaugų sistemos.
„Kai buvo formuojami dabartiniai rajonai, nebuvo planuojamos restoranų ar kavinių „salelės“, kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje. Ten rajonas turi vieną ar dvi pagrindines gatveles, jose susitelkę visi restoranai, parduotuvėlės, vaistinės, maži prekybos centrai. Lietuvoje tokiems mažiems centriukams nebuvo sugalvota vietos. Sovietiniais laikais apie tai nebuvo daug galvojama, nes žmonės labai mažai vaikščiojo valgyti už namų ribų, todėl paklausa būdavo maža“, – kitų šalių pavyzdžiais remiasi rašytojas.
Anot vyriausiojo miesto architekto M.Pakalnio, pokyčiai vyksta pamažu. Kaip pavyzdį jis pateikia „Ogmios miestą“ Šiaurės miestelyje: „Tai pavyzdys, kaip susikūrė visa paslaugų infrastruktūra, nes buvo paklausta. Ten, kur rajonas turi daug gyventojų, reikia tik netrukdyti verslui steigti naujas paslaugas. Miestas turi būti mišrus“.
Architektas priduria, kad dabar rengiamas naujas miesto planas ir įvairių paslaugų plėtra yra svarbus prioritetas.
„Skiriame daug dėmesio tam, kad socialinių, kultūrinių paslaugų gyvenamuosiuose rajonuose užtektų. Tai mažina mobilumą mieste, todėl gerėja gyvenimo kokybė ir susisiekimas“, – sako M.Pakalnis.
Iš centro – pavalgyti į Karoliniškes
A.Užkalnis įsitikinęs, kad atidarius kokybiškas maitinimo įstaigas ir barus tokiuose rajonuose kaip Karoliniškės ar Lazdynai, žmonėms nereikėtų važiuoti į centrą: „Vilnius kuo toliau, tuo labiau artėja prie megapolio statuso, todėl turi perimti ir tam tikras megapolio savybes.
Pavyzdžiui, Los Andžele arba Londone žmogui reikia nežmoniškai didelės priežasties, kad jis išvažiuotų už savo rajono ribų, nes pas jį viskas yra. Aišku, jei nacionalinėje galerijoje vyksta paroda, o tu gyveni toliau nuo centro, tu atvažiuosi. Manau, kad jei atidarytume geras valgymo vietas už Vilniaus centro, žmonės netgi iš Senamiesčio atvažiuotų. Vilniečiai valgytojai yra pakankamai smalsūs ir labai išsiilgę naujų vietų. Jiems nebūtina, kad ta vieta būtų su vaizdu į Katedros aikštę.“
Tačiau Lietuvos barų ir kavinių asociacijos prezidentas Raimondas Pranka turi kitokią nuomonę. „Barų ir kavinių atsidarymas yra natūralus procesas. Jų yra tiek, kiek reikia. Verslininkai jaučia, kada to reikia gyventojams. Kai kurie nesteigia paslaugų rajonuose, nes nenori verslo plėtoti prekybos centre kažkur Pilaitėje“, – portalui LRT.lt komentuoja R.Pranka.
Asociacijos prezidentas teigia, kad, preliminariais skaičiavimais, penktadienio vakarą Vilniaus senamiestyje apsilanko apie 30 tūkst. žmonių: „Senamiestyje yra apie du šimtus barų. Centre visiems patogiausia, nes ten didžiausias žmonių srautas, jei jo nebūtų, nebūtų ir kavinių bei barų, juk šis rajonas visada buvo traukos taškas.“
Stipresnė bendruomenė ir mažesni kamščiai
M.Pakalnio nuomone, itin svarbu, kad kiekvienas rajonas gyventojams taptų būtų savas ir žmonės susitapatintų su savo aplinka.
„Kai gyvenamasis rajonas tampa mielas, yra kokybiškai užtikrintos viešos paslaugos, erdvės, pakankamai mokyklų ir darželių, tada dingsta poreikis važinėti po miestą. Tai gerai tiek gyvenimo kokybės, tiek miesto plėtojimo prasme“, – sako M.Pakalnis.
Daug laiko Amerikoje praleidžiantis A.Užkalnis įsitikinęs, kad kai reikiamos paslaugos yra kaimynystėje, tarp žmonių susiformuoja tam tikras bendrumo pojūtis: „Taip būtų sumažinama ne tik eismo spūsčių problema. Žmonės pradėtų pažinti vieni kitus, atsiminti veidus, ryškias asmenybes, naujas vietas. Tai kol kas gerai veikė tik Senamiestyje – visi pažinojo amžinatilsį Stasį Urniežių – kunigaikštį Vildaugą, dabar pažįsta Rožytę. Kaimynystės pojūtis yra labai svarbus dar ir dėl to, kad dingsta tokios problemos kaip vandalizmas, sumažėja nusikalstamumas, nes žmonės rūpinasi savo aplinka ir ją plėtoja.“
A.Kaušpėdas pabrėžia, kad reikėtų spręsti ir opų automobilių stovėjimo vietos klausimą. „Dabar gyvenamųjų namų kiemai nustatyti automobiliais, nėra praėjimo. Reikia statyti jiems aikšteles požemines arba daugiaaukštes aikšteles. Taip kiemuose atsirastų daugiau vietos žmonėms užsiimti įvairia veikla“, – mano architektas.
