„Summer of love“ – prieš 50 metų vykęs fenomenalus socialinis reiškinys. Taip vadinosi hipių judėjimo pradžia, į San Fransiską sukvietusi šimtus tūkstančių pirmųjų „gėlių vaikų“.
Tuomet beprotiškai išpopuliarėjo daina „San Francisco“, atliekama Scoto McKenzio, kuris, beje, tuomet nebuvo hipis. Jei vyksti į San Fransiską, įsipink į galvą gėlių.
Netoli Grybų viensėdžio iš tolo kvepia laužo dūmai, girdisi gitarų garsai. Ežere murkdosi keli jaunuoliai. Žinoma, nuogi. Jie nesigėdija jokių kūno vietų, todėl nėra reikalo ir prisidengti.
Pinigai pražudo žmonių ir miestų dvasią
Šia proga Grybų viensėdžio šeimininkas Tomas Jonušas nusprendė nuostabios gamtos užantyje surengti hipių festivalį. Taip ir padarė. Švenčionėlių miškai jau kelinta diena aidi nuo keistos muzikos.
Hipių susibūrimas pavadintas „Magick Gathering“. Jis vyksta vos už kelių kilometrų nuo Švenčionėlių. Hipiai čia šėls iki savaitės pabaigos.
T.Jonušui tokia mintis gimė ne vienam. Gal būtų išgyvenęs ir be to, tačiau pavasarį Užupyje sutiko žurnalistą Alaną Dearlingą. Tai tikras pasaulio klajoklis, šiemet aplankęs kone dvidešimt hipių festivalių.
Tai ne tik žurnalistas ir fotografas, aprašęs didžiausius hipių judėjimo įvykius nuo 1967-ųjų. Jis yra ir didis įkvėpėjas, idėjų maišas ir optimizmo bomba.
Būtent dėl šių savybių jis atsidūrė Užupyje. Šis žmogus turėtų pasakyti, kas nutiko Užupio dvasiai? Kodėl ji miršta?
„Mačiau, kaip per trumpą laiką Užupyje praūžė kelios turistų grupės su gidais. Pasidairė ir iškeliavo. Neliko bendravimo su čia gyvenančiais žmonėmis“, – sako Alanas.
Tai ne tik Užupio problema. Visame pasaulyje vyksta toks procesas – menininkai įsikuria kokiame neprestižiniame rajone, padaro jį spalvingu ir patraukliu, įpučia griuvėsiams sielą.
Tuomet sulekia turtingi žmonės. Sukyla būstų kainos. Dažnai meniškos sielos žmonės nesugeba jų įpirkti, o čia gyvenantys nuo seniau pasijaučia svetimi. Taip iš reiškinio lieka tik kelios senos iškabos ir akcentai.
Užupį, žurnalisto žodžiais, dar galima būtų atgaivinti, jei turistus sutiktų pati bendruomenė. Dažnai tarpininku tarp turistų ir rajono dvasios tapęs gidas neleidžia žmogui pačiam pasijusti kiek keistos aplinkos dalimi.
Talentingi tinginiai
Tai kas yra hipiai? T.Jonušas supažindina su netoliese jurtą statančiu Dovydu – jis čia daugiausia žino apie hipius. Tikėtina, kad pats yra didelis sistemų priešas, cinikas. Iš charakterio – priešingybė Alanui.
Tik vargu ar kas tikėjosi, kad Dovydas prabils būtent taip. Vyras atmeta žilus plaukus, plačiai šypsosi ir noriai pasakoja. Perspėja – tik be nuotraukų – jei būčiau su kamera, išvis nekalbėtų – nemėgsta jokių masinių medijų.
„Hipiai? Jei iš tiesų – nemėgstu hipių. Visų pirma – jie yra prieš pažangą. Daugeliu atveju jie yra patys didžiausi konservatoriai ir radikalai. Niekina šiuolaikines technologijas, bet jomis naudojasi. Kartais slapta. Nori sugrįžti į gamtą, bet to niekada nebus.
Nemažai jų taip ir keliauja iš vieno susibūrimo į kitą. Čia gauna du kartus per dieną pavalgyti. Vien Europoje taip galima pragyventi pusmetį.
Antra – jie yra absoliutūs tinginiai. Nemažai jų taip ir keliauja iš vieno susibūrimo į kitą. Čia gauna du kartus per dieną pavalgyti. Vien Europoje taip galima pragyventi pusmetį.
Trečia – argi jie hipiai? Beveik visi, kurie čia susirinko – nėra hipiai. Jie turi savo namus, todėl nėra valkatos. Jie kasdien vaikosi madų, tik dabar mėgaujasi kitomis spalvomis ir skoniais.“
Yra ir gerų dalykų, kuriuos mato Dovydas. Hipiai yra fenomenaliai vieningi. Jie nereklamuoja savo susibūrimų, tačiau į pasaulinius renginius sulekia dešimtys tūkstančių. Informacija plinta tik elektroniniais laiškais ir uždarose interneto grupėse.
„Jie atrodo tokie nevalyvi, tačiau sugeba be jokios centrinės valdžios ar štabo taip gerai organizuotis. Susiburia kelių šalių atstovai, pasikalba, nusprendžia ir viskas įvyksta“, – sako Dovydas.
Pagrindinis hipių minusas – tinginystė – yra ir didžiausias pliusas. Būtent sovietmečio ideologai hipius ir panašius vadino tinginiais, veltėdžiais. Tačiau ar verta buvo gimti, jei čia laukia tik priverstinis darbas? Vyras filosofiškai atmeta plaukus ir primena, kad greitai neliks 75 procentų darbo vietų. Ką tuomet reikės daryti?
„Ar jie yra talentingi muzikantai, menininkai? Ne, tarp jų daug daugiau grojančių prastai. Reikės iš jų mokytis tingėti. Hipiai yra talentingi tinginiai“, – teigia vyras, primindamas, kad dabartiniame pasaulyje darbą, tikslą ar postą praradęs žmogus gali nemokėti toliau gyventi. Vargu, ar darbas ir pareigos yra gyvenimo tikslas.
Gyveni ir džiaugiesi arba atvirkščiai
O ką į tai pasakytų Alanas? Jis tiesiog duoda pavartyti vieną iš keturių dešimčių savo knygų su daugybe nuotraukų. Vienoje jų Alanas su draugais nuogi vaikšto po Londono centrą. Daugybė nuotraukų ir viso pasaulio – visur laimingi žmonės.
Džiaugsmas – štai kur hipių gyvenimo esmė. Džiaugiesi ir džiugini kitus savo kūryba.
Pats žurnalistas galėtų ilgai kalbėti apie skirtingas hipių gentis, tačiau galiausiai prieitų prie išvados, jog visi jie yra kažkuo panašūs. Pasauliniuose susibūrimuose jie tampa viena gentimi.
Ar jie yra tokie, kaip apibūdino Dovydas? Galbūt, tačiau Alano veiksmai iškalbingesni už žodžius. Jis eina mišku ir savo plačių kelnių kišenėje paspaudžia mažą pūslę, panašią į dviračio signalą.
Pro šalį bėgę du šunys suakmenėja. Vėliau pribėga prie Alano ir patys prašo žaisti. Visi žiūri, džiaugiasi, šypsosi.
Vėliau hipis parodo daugybę keistų muzikos instrumentų, skleidžiančių neįtikėtinus garsus – spengianti lazda, švilpiantis vamzdelis, plastikinis trombonas, daugybė būgnelių. Kažkas puikiai suderinta, kažkas aplankstyta per keliones. Visus norisi išbandyti.
Džiaugsmas – štai kur hipių gyvenimo esmė. Džiaugiesi ir džiugini kitus savo kūryba. Vieni „Magick gathering“ atlikėjų koncertavo beveik nuogi.
Čia nėra jokių prievolių, tačiau visada atsiranda norinčių dirbti didžiulių susibūrimų virtuvėse, statyti vigvamus ir tualetus, organizuoti įvairius mokymus.
Tai pasaulis, kuriame nėra jokių taisyklių, tačiau yra vienas kito supratimas. Tiesa, yra viena taisyklė – gamtiniame tualete, kuris vadinamas „shitpit“, savo išmatas reikia užpilti pelenais.
