Istorikas, politikos apžvalgininkas Vygantas Vareikis pasakoja, kad Romos imperijos laikais politikai kalbų nesakydavo – žmonės, norintys būti išrinkti į Senatą, vaikščiodavo Romos gatvėmis, sveikindavosi su praeiviais, duodavo jiems pinigų arba patys nupirkdavo, pavyzdžiui, grūdų ir taip įgaudavo populiarumą tarp rinkėjų. Viduramžiais taip pat jokių politinių programų niekas nekūrė, niekam jų nereikėdavo rodyti, nes politika būdavo stipriųjų valdžia.
„Valdo tik aristokratija. Joks valstietis, joks miestietis į valdžią neateidavo. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kai pradėjo kurtis politinės partijos, formuotis politinė sistema, iškilo trečiojo luomo atstovai, tačiau ne bet kas, o išsilavinę teisininkai. Tą patį matėme ir vėliau. Garsus sociologas Maxas Weberis pabrėždavo – kas yra politikas Europoje? Tai išsilavinęs teisininkas. Vokietijoje iki šiol tai išliko. Ar ten politikai šoka ir dainuoja televizijose? Ar Skandinavijoje šoka ir dainuoja? Ne, tokių kvailysčių ten niekas nedaro“, – tvirtino V.Vareikis.
Akcentuodamas, kad politika turi būti „daroma protu, o ne kojomis“, jis priminė, kad, pavyzdžiui, Italijoje į parlamentą pateko pornografinių filmų žvaigždė. „Lietuva iki to dar nepriėjo, todėl į šokančius ir dainuojančius, matyt, reikia žiūrėti atlaidžiai, tačiau, mano supratimu, tai yra visiška kvailystė, į kurią politinė bendruomenė niekaip ir nereaguos. Ką apie šokančius politikus gali pasakyti, pavyzdžiui, konservatoriai, tarp kurių yra žmonių, per homoseksualų eitynes besielgusių lyg laukiniai, šokusių per tvoras lyg buliai?“ – svarstė politikos apžvalgininkas.
Nevertina profesionalumo
Būtent nuorodos į kitose šalyse pramogaujančius politikus ir vietinius kolegas, kurie taip pat dalyvavo panašiuose projektuose dažnai tampa argumentu šokantiems, dainuojantiems ar sėdintiems pramoginių laidų dalyvių vertinimo komisijose.
Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad tai yra gera iliustracija Lietuvoje paplitusios ydos, kai dėmesys atkreipiamas ne į tai, kas galėtų būti laikoma gerąja praktika, bet į tai, kas patogu ieškantiems pasiteisinimo ir rodantiems į kitus pavyzdžius. „Tai yra beprasmiška, nes visada galime rasti pačių įvairiausių atvejų, kiekvienoje profesijoje yra visokių žmonių. Tiek tokių, kurie siekia būti profesionalais, tiek tų, kuriems tai nelabai rūpi arba jie to nesugeba“, – teigė politologas.
R.Vilpišauskas sutinka, kad tiek politikoje, tiek kitose profesijose yra įvairių išraiškos būdų, žmonės nori išbandyti save naujose srityje. Tačiau jis akcentuoja, kad tai, kiek politika Lietuvoje susipynusi su pramogomis, rodo, kad dalis žmonių tiesiog nevertina profesionalumo ir politika dar nėra įsitvirtinusi kaip profesija, kurioje dirbant reikia nuolat tobulinti savo įgūdžius ir žinias. „Suprantamas politikų noras atkreipti dėmesį į save ir būti matomiems rinkėjų akyse, tačiau priemonės, kurios naudojamos Lietuvoje šiuo metu, visgi, nėra adekvačios ir rodo profesionalumo trūkumą. Ne tik priemonės pasirenkamos neadekvačiai, bet, atrodo, žmonės apskritai nesuvokia esminių politiko profesijos principų“, – tvirtino pašnekovas.
Svarbiausia – patekti į televiziją
Tačiau vieną principą politikai suvokia – jeigu tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra ir politikos scenoje. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys pastebi, kad politikų šalyje daug, o laikas televizijose – ribotas, todėl pramoginiai projektai, kuriuos, skirtingais skaičiavimais, žiūri iki penktadalio gyventojų – puikus būdas būti matomam.
Visi suprantame, kad būtų geriau, jei politikai varžytųsi pagal dalykines savybes. Bet jeigu tokių savybių nėra ar jos labai menkos, tuomet belieka šokti.„Bet kurios prekės pakuotė dažnai sudaro didelę prekės kainos dalį. Ir nors suvokiame, kad taip yra, prekę vis vien perkame. Politikas turi būti ryškus, energingas, pastebimas. Šokiai gal nėra pats geriausias įpakavimo būdas, tačiau jis atlieka pastebimumo funkciją. Nors asmeniškai aš norėčiau, kad politikai dalyvautų tokiose laidose kaip „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ arba kituose prasmingesniuose projektuose“, – tvirtino sociologas.
Pasak jo, kai visuomenėje tvyro nuotaika, kad nėra už ką balsuoti, dalis rinkėjų greičiausiai balsuos už šokantį, o ne skelbiantį nepopuliarius ir sotesnio gyvenimo nežadančius politinius pareiškimus. „Tačiau visi suprantame, kad būtų geriau, jei politikai varžytųsi pagal dalykines savybes. Bet jeigu tokių savybių nėra ar jos labai menkos, tuomet belieka šokti“, – kalbėjo V.Gaidys.
Galiausiai, jis pabrėžia, kad viešai spręsdamas kryžiažodžius ar dalyvaudamas politiniuose debatuose gali patirti nesėkmę, o šokant nelabai svarbu, ar būsi tarp lyderių, ar balsavimo lentelės apačioje. „Netgi tam politikui, kuriam nesiseka šokti, būti matomam ir viešai parodyti savo nesėkmę yra svarbu. Nes juk tarp žiūrinčiųjų televiziją taip pat yra žmonių, kuriems gyvenime kažkas nesiseka. Todėl politikas gali sulaukti užuojautos balsų ir nemažesnių simpatijų. Jam svarbiausia – rodytis“, – sakė „Vilmorus“ direktorius.
Politikas kitos išeities ir neturi – jeigu jis sieks ne viešumo, o kompetencijos, mūsų rinkėjas jo neišrinks. Taip mano filosofijos profesorė Rita Šerpytytė, teigianti, kad politikų dalyvavimas įvairiuose šou yra mūsų visuomenės vizualizacijos ir videokratijos išraiška. „Jei politikas nepasirodo viešai, jo tarsi ir nėra. Paradoksas – menkos kompetencijos žmogus, nuolat pasirodantis žiniasklaidoje, gali sėkmingai varžytis politinėje arenoje, o siekiantis kompetencijos likti nepastebėtas“, – dėstė pašnekovė. Jos manymu, beviltiška kelti klausimą, ką daryti ir ar tokį reiškinį reikėtų stabdyti. Filosofė siūlo tiesiog diagnozuoti šio reiškinio prigimtį.
„Ir vaizdelis ant agurkų stiklainio, ir Seime žindomas kūdikis yra to paties reiškinio atskirti atvejai – rodytis ir būti populiariam. Politikai įsirašo į bendrą vizualizacijos srautą ir niekuo nebesiskiria nuo kitų visuomenės narių, nors iš jų ir tikimės kompetencijos. Tačiau tų, kurie galėtų demonstruoti kompetenciją, mes neišrenkame, nes jų nematome“, – sakė R.Šerpytytė.
Andrius Šedžius: pavydima populiarumo
 |
| BFL/Karolio Kavolėlio nuort./Seimo narys A.Šedžius dalyvauja šokių projekte. |
Sulaukiau pasiūlymo dalyvauti šokių projekte ir jį priėmiau. Noriu išmokti šokti, nes šiaip neprisiversčiau, atrasčiau milijoną priežasčių, kodėl negaliu nueiti į šokių pamoką. Man užtenka laiko ir šeimai, ir šokiams, ir darbui. Čia kaip hobis – vienas žvejoja, kitas mina dviratį. Žinoma, dalyvaudamas tokiame projekte susirandi naujų draugų, galų gale atsiranda ir gerbėjų ratas, kuris politikui yra svarbus. Iš žmonių, kuriems tu patiksi naujame amplua, per rinkimus gali tikėtis balso. Tačiau nacionalinis lietuvio bruožas – pavydėti.
Šiuo atveju pavydima populiarumo, todėl ir esu kritikuojamas netgi tų, kurie patys dalyvavo ar dalyvauja panašiuose projektuose. O dėl artėjančios Seimo rudens sesijos – pasiryžęs dalyvauti projekte suvokiau, kad jei anksčiau galėjau praleisti vieną kitą posėdį ir niekas to nepastebėdavo, dabar tikrai mane stebės ne tik žurnalistai, bet ir kolegos, kurie nepraleis galimybės paskųsti, jog A.Šedžiaus nėra posėdyje, postringaus, kad aš galbūt šokių pamokoje.
Žilvinas Šilgalis: kritikuojančius suprantu
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Šokių projekte dalyvauja ir parlamentaras Ž.Šilgalis. |
Iniciatyvos dalyvauti šokių projekte pats nerodžiau. Pasiūlė, pradžioje atsisakiau, tačiau vėliau paskambino šokių mokyklos mokytojas, kurį pažįstu asmeniškai ir paragino pamėginti. Pamėginome su partnere šokti ir, galiausiai, ryžausi dalyvauti. Man atrodo, kad gyvenimas turi būti šiek tiek įdomus, nes kaip maistas be druskos neskanus, taip ir gyvenimas be nuotykių yra kiek nuobodus. Išbandyti save naujoje srityje, mano supratimu, yra tik privalumas. Suprantu tuos, kurie sako, kad parlamentarui netinka dalyvauti tokiuose projektuose.
Galbūt su tuo kažkiek sutinku, nes esame išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, iš mūsų laukiama tobulesnių įstatymų. Tačiau darbo metu šokti nesiruošiu, tam skirsiu savo laisvalaikį. Iki šiol penkis kartus per savaitę sportuodavau, o dabar visų pomėgių atsisakau ir laisvą laiką skiriu šokiams. Praeis pusmetis, projektas baigsis ir vėl grįšiu prie sau įprasto laisvalaikio ir pamėgtų sporto šakų.
