Važiuoju senuoju geležinkelio pylimu. Kad kadais čia kursavo traukiniai ir būta bėgių, žino turbūt tik keli vietiniai gyventojai ir turistai fanatikai. Mišku ir laukais vedantis dabar jau automobilių okupuotas keliukas duobėtas tiek, kad kartais net visureigis nepatenkintas pradeda inkšti.
Netrukus miško keliuką keičia vieškelis, o jį – asfaltuotas kelias. Vos įsukus pasirodo rodyklė „Rimėnai 1“.
Tai vienas iš daugybės Lietuvos kaimų. Nors panašu, kad kadais čia būta bent jau kolūkio centro. Dabar pirmas įspūdis labai slogus. Sunkiai įtartum čia apskritai esant gyvybės, jeigu ne šalia dviaukščio daugiabučio lentomis apkaltais langais džiūstantys ryškiaspalviai rūbai.
Centrinė gatvė. Kadais buvus kolūkio gyvenvietės centrinė ašis. Kairėje matyti persišviečiantys namo griuvėsiai. Tiesa, dar su stogu. Ant sienos užrašas – „Chronių ir ... sporto salė“.
Pastato gilumoje subumbsi kamuolys, o tarpduryje be durų išlaužytų langų fone prabėga siluetas. Iškart po jo – dar vienas. Kažkas griuvėsiuose žaidžia krepšinį. Pasidaro įdomu.
Per išdaužtą vitrininį langą, kuriame jau net stiklų nelikę, įlendu į vidų. Nuardytomis plytomis ir išlaupytomis grindimis sovietinis pastatas nepasirodo jaukus. Pro durų angą matyti vietinis jaunimas.
Du paaugliai žaidžia krepšinį, o ant palangės sėdi mergaičių kompanija, kurių jauniausiai, galima spėti, kokie 4–5 metai. Šalia jų padėtas pilnas butelis giros ir lenktinis peilis. Aplink mėtosi tušti cigarečių pakeliai.
Pasisveikinęs užklausiu, ar nieko prieš, jeigu nuspausiu keletą kadrų. Krepšininkai, kaip iškart suprantu, čia yra vyriausieji. „Žinoma, kad nieko prieš.“ Tuo tarpu mergaičių kompaniją kaip vėju nupučia. Kilo mintis atsiprašyti, kad nubaidžiau jų merginas, bet susilaikau.
Stengiuosi fotografuoti be žodžių ir nereikalingų kalbų ir dairausi aplink. Panašu, kad buvęs kultūros namų pastatas jau seniai stovi be langų, durų, kai kurių sienų ir kai kur jau išluptomis medinėmis grindimis. Tačiau vietinis jaunimas sugalvojo šį plotą panaudoti kaip krepšinio aikštelę.
Susikalė paprastą lanką, jį pritvirtino buvusios scenos vietoje ir kreida iš akies nubrėžė tritaškio liniją. Ideali vieta – vasarą nekaršta, o žaisti galima kad ir lietui lyjant – stogas dar sveikas.
Du paaugliai nekreipdami į mane dėmesio toliau mėto kamuolį. Panašu, kad žaidžia „21“. O aš slankioju tyliai aplink juos su fotoaparatu ir mąstau, kaip puikiai atspindi ši situacija daugelio provincijos gyvenviečių realybę...
Buvusių kultūros namų griuvėsiuose jaunimas įsirengė sporto salę. Senosios kultūros ir sporto infrastruktūros išsaugoti nesugebėjom, o naujos įrengti per ketvirtį amžiaus irgi nepavyko...
Nežinau, kas lemia tokius skirtumus tarp skirtingų provincijos gyvenviečių. Dalis jų turi ir sporto, ir žaidimo aikšteles, ir visa kita. Tačiau iki šiol vis dar likę tokių vietų kaip Rimėnai, kai vienintelė vieta jaunimui sportuoti tampa sovietinės priespaudos griuvėsiai.
