Kalbėdamas apie laukiančius galimus sprendimus, M.Majauskas sakė, kad valstybės faktinės išlaidos bus labai didelės.
Tačiau, kaip pažymėjo, čia svarbu atkreipti dėmesį, kad valstybės skola yra labai maža.
„Viena iš priežasčių, kodėl valstybė stengiasi išlaikyti mažą skolą, – tam, jog kriziniu momentu turėtų tam tikrą buferį padėti gyventojams. Nėra jokios prasmės turėti mažą valstybės skolą, jeigu kritiniu momentu negali padėti savo gyventojams.
Šitoje situacijoje, aš manau, kad mes galime matyti nedidelį skolos augimą ir juo bus siekiama užtikrinti, jog infliaciniai padariniai būtų amortizuojami pažeidžiamiausiems gyventojams“, – laidai „15/15“ kalbėjo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas.
Lengvata kainuotų pusę milijardo kasmet
– Infliacija – bene didžiausia Europos Sąjungoje. Turime gegužės mėnesio duomenis, tai lyginant su praėjusių metų geguže, infliacija siekė bene 19 proc. ir tai dvigubai viršija Europos Sąjungos vidurkį.
Aiškinama, kad tai lėmė ir padidėjusios energetinių išteklių kainos, bet tokio spartaus maisto kainų augimo – vieno sparčiausių Europos Sąjungoje – vien tik tuo paaiškinti negalima. Kas vyksta?
– Matyt, kelios priežastys. Jos yra susijusios. Viena – tai augantys energetiniai ištekliai, jie tiesiogiai veikia ir maisto produktų kainas, nes energetiniais ištekliais yra gaminamos trąšos, kurios yra reikalingos maisto produktams gaminti.
Taip pat yra sutrūkinėjusios maisto produktų ir žaliavų tiek iš Rusijos, Baltarusijos, tiek Ukrainos tiekimo grandinės į visą Europą. Tai turi tiesiogiai įtakos maisto produktų kainoms.
Antras svarbus dėmuo – tai sparčiai Lietuvoje augantys atlyginimai. Jie auga greičiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse.
Taigi šie du dėmenys lėmė, jog infliacija Lietuvoje yra aukštesnė, spartesnė nei daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių.
– Vyriausybė pasirinko, sakykime, kompensacinį kelią – tai yra gyventojams kompensuoti tam tikras padidėjusias išlaidas. Pavyzdžiui, dujų, elektros kainas. Taip pat didinti ir tam tikras nuo valstybės sprendimų priklausančias išmokas – pensijas, neapmokestinamąjį pajamų dydį, dėl ko didėja dalis atlyginimų.
Tačiau kai kurie politikai vis dar įnirtingai laikosi idėjos, kad dabar pats metas mažinti PVM maisto produktams. Kai kurios šalys yra tą pasirinkusios – kad ir kaimyninė Lenkija.
Vyriausybė stoja griežtai prieš. Ar tikrai tai visiškai nesvarstytinas ir, kaip aiškinama, jokio efekto Lietuvoje negalintis turėti variantas?
– Aš galbūt žengčiau žingsnį atgal ir atkreipčiau dėmesį, kad kainų stabilumas yra vienas iš pamatinių valstybės įsipareigojimų.
Įsipareigojimas, kuris yra atspindėtas ir Europos Sąjungos veikimo sutartyje.
Pagal sutartį, už tai yra atsakingi centriniai bankai, nes kainas ir ekonomiką gali veikti per monetarinę politiką, tai yra spausdindami pinigus arba didindami jų kiekį ekonomikoje, tokiu būdu skatindami ekonomiką, kaitindami ją. Jeigu reikia užtempti roges į kalną arba besileisdamas nuo kalno tu mažini pinigų kiekį ir tokiu būdu kaip ir spaudi stabdžio pedalą ir tokiu būdu lėtini ekonomikos augimą ir lėtini kainų augimą.
Lietuvoje mes esame delegavę šią funkciją centriniams bankams – Europos centriniam bankui – ir monetarinės politikos instrumento neturime.
Todėl Lietuvai lieka tiktai fiskalinės politikos instrumentas. Tai valstybė gali padidinti arba sumažinti pinigų kiekį didindama savo išlaidas.
Infliacija labiausiai paliečia skurdžiausius, nes jie neturi santaupų, galimybės pasiskolinti, todėl yra priversti riboti savo būtiniausius poreikius – ar komunalines paslaugas, ar higienos prekes, ar netgi mažiau valgyti. Valstybės pareiga visų pirma yra apsaugoti pažeidžiamiausius.
Todėl čia valstybės paketas buvo nukreiptas didinant pensijas, bazines socialines išmokas, neapmokestinamąjį pajamų dydį, minimalią mėnesinę algą. Tam, kad padėtų mažiausias pajamas gaunantiems.
Be jokios abejonės, yra daug visų kitų priemonių, kurios galėtų būti vertingos ir reikalingos.
Taip, absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių turi PVM lengvatą maisto produktams, bet aš esu įsitikinęs, taip yra greičiau iš filosofinės pusės nei dėl ekonominių argumentų.
Galbūt tiesiog filosofiškai argumentuoja, kad nereikia apmokestinti būtiniausių produktų.
Bet ekonominiai argumentai yra tokie, kad sumažinus PVM maisto produktams kainos yra nereguliuojamos.
Iš tikrųjų PVM mažinamas ne maisto produktams, o prekybos tinklams, kur konkurencijos beveik nėra. Jeigu pažiūrėtume į atskirus regionus, tikėtina, kad kainos nesumažėtų arba sumažėtų labai minimaliai, laikinai, o ta lengvata tuomet galiotų visą laiką.
Ji kainuoja apie 500 mln. eurų per metus.
Aš sakau, kad jeigu reikėtų rinktis, vis tiktai būčiau už darbo santykių mokesčių mažinimą, nes toks sprendimas mažina socialinę atskirtį, skatina žmones dirbti, leidžia žmogui pasirinkti: ar jis nori tą papildomą sumą išleisti maisto produktams, ar energetiniams ištekliams.
Jis taip pat mažina naštą verslui.
Tai yra daug išliekamųjų vertingų dalykų ir valstybė turi prioritetizuoti. Aš sakyčiau, kad čia būtų prioritetas.
Dabar – ar toks sprendimas kažkada bus Lietuvoje? Čia, kaip Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, jaučiuosi kaip kalifas valandai – kaip pagal tą istoriją: čia svarbus, čia jau nebesvarbus.
Todėl tikrai būtų neatsakinga sakyti, kad to niekada nebus. O galbūt ilgainiui bus priimtas toks sprendimas.
Bet esamomis aplinkybėmis prioritetas yra ties kitais sprendimais.
– Minite, kad prioritetas – pagalba skurdžiausiai besiverčiantiems gyventojams, bet būtent šitas dalykas ir sulaukia nemažai kritikos. Kad ir Lietuvos bankų ekspertų. Aiškinama, kad tos pasirinktos priemonės, tarkime, dėl kompensacijų, tenka visiems, net ir tiems, kuriems galbūt nėra reikalingiausios, tai yra ir turtingiems gyventojams.
Vyriausybė turėjo gana nemažai – bent jau šitoje situacijoje – laiko pasiruošti tam. Nes buvo kritikuojama prezidento, kad pernelyg delsia su sprendimais. Tai kodėl čia taip atsitiko ir ar jūs sutiktumėte su minėta kritika?
– Valstybės pagalbos paketas yra padalintas į dvi dalis.
Viena dalis yra nukreipta į pažeidžiamiausius, kaip minėjau, didinant jų pajamas ir užtikrinant, kad jų perkamoji galia nesumažėtų.
Kita dalis yra nukreipta ten, kur yra pats didžiausias kainų augimas.
Energetinių išteklių kainos auga kartais. Matome labai spartų maisto produktų kainų augimą, bet jis tikrai yra labai toli nuo to, ką matome energetikos srityje.
Ir čia Vyriausybė negalėjo nereaguoti, ji privalėjo reaguoti amortizuodama energetinių išteklių kainų augimą.
Man atrodo, kad tai yra teisingas sprendimas.
Aišku, reikia atkreipti dėmesį, kad jis yra be galo brangus. Jis gali kainuoti ir kelis šimtus milijonų eurų.
Ką mes supratome iš Vyriausybės atstovų, kad diferencijuoti būtų pernelyg didelė biurokratinė našta ir toks sprendimas galimai nepasiteisintų.
Todėl daug paprasčiau, efektyviau ir greičiau esamomis aplinkybėmis buvo priimti sprendimą tiesiog sumažinti energetikos kainas visiems.
Reikės antro antiinfliacinio paketo
– Kalbant apie perspektyvas, suprantu, kad prognozuoti sudėtinga, nes situacija iš tiesų sunkiai prognozuojama, bet kokios būtų prognozės? Kada bus tas infliacijos pikas? Finansų ministrė kalba apie liepos mėnesį. Ką jūs manytumėte?
Ar nereikės rudenį, jeigu situacija išliks tokia įtempta kainų augimo prasme, dar papildomo vadinamųjų antiinfliacinių priemonių paketo?
– Aš neabejoju, kad antro antiinfliacinio paketo tikrai reikės. Tikėtina, kad jis bus priimtas su ateinančių metų biudžetu.
Taip pat reikės spręsti dėl energetikos kainų amortizavimo, nes, tikėtina, kad energetinių išteklių kainos išliks gana aukštos.
