Besišypsodama Eglė Gineitytė pravėrė duris į savo asmeninę erdvę. Čia įsikėlė paraginta studijų draugės Patricijos Jurkšaitytės, kurios kūrybines dirbtuves galite išvysti čia.
Vos įžengus į tapytojos namus mus akimirksniu pasitinka užburianti atmosfera. Pirmiausia akis užkliūva už didžiulės baltos drobės. Čia yra pagrindinė Eglės darbo vieta dirbtuvėje.
Ji juokiasi, kad ši drobė jau tepta nesuskaičiuojamu sluoksniu dažų. Tai kas gi atsiras ant jos? Galbūt nutūps dvi juodos varnos. Ši mintis menininkei atėjo visai neseniai. Apeiname dirbtuvę, turinčią „Ševčenkos“ vardą. Ja Eglė dalijasi su vyru, menininku Andriumi Leonavičiumi, bet čia darbuojasi po vieną.
Dirbtuvė lyg mažyčiai namai – su miegamąja vieta, virtuve. Vis dėlto „Ševčenka“ ne buitimi aplipusi, o atsitraukti nuo kasdienybės rutinos, dirbti ir susikaupti skirta erdvė. Jeigu atvažiuoja intensyviam darbo periodui, gali pagyventi ir savaitę.
Vyras Andrius užsiėmė dirbtuvės interjero dizainu. Jis tyrinėja dekoratyvumo reiškinį, tad aplink galima pamatyti įvairių raštų fragmentų, paties sukonstruotų baldų, paveikslų ir didžiulį jo prietaisams skirtą kampą.
Apžiūrėjome ir Eglės „prietaisus“ – teptukus, tūbeles ir tušo buteliukus. Ji papasakojo, kad vasarą Preiloje išėjo tapyti į gamtą. Tai visiškai kita nei darbo „Ševčenkoje“ patirtis. Eglei buvo sunku, ir kartu be galo įdomu grįžti prie peizažo. Kaip atrasti save šiame žanre? Negi imsi ir kopijuosi tai, ką matai?
Be to, gamtoje visko labai daug, ji kiekvieną akimirką keičiasi ir visos jos neaprėpsi. Peizažą atrakino išsigrynindama uždavinį, atsakydama sau, apie ką nori konkrečiame darbe kalbėti. Ar apie linijas, ar apie šviesos ir tamsos santykį, ar apie vandenį ir augalą.
Šis dialogas su natūra prasidėjo anksčiau, kai Eglė lankėsi pietų Prancūzijoje. Parsivežė daug piešinių ir etiudų. Nors braižas išlieka atpažįstamas, bet dirbtuvėje kūriniai gimsta kitaip ir kitokie.
Dailininkė pasakoja, kad matyta ir patirta gamta grįžus virto išgalvotais peizažais su begaliniais sodais ir kvapais, kurie sugulė į parodą „Ėjimas į sodą“.
Menotyrininkė Erika Grigoravičienė apibūdino: „Gineitytės peizažai su namais ir figūromis [...] be regimo tapymo gesto žymių, atrodo vos pradėti, nebaigti ir primena skaitmeninį vaizdą su fotošopo klaida“.
