Atgimė pakeitusi mokyklą
Pasakodama apie savo vaikystę Sandra prisimena buvusi kiek uždara, tyli, bet itin kūrybinga ir kupina džiaugsmo. „Ta kūrybinė ugnelė taip niekada ir neišblėso. Vidinis džiaugsmas ėjo koja kojon su menu. Niekada net nesvarsčiau, kad gyvenime galėčiau užsiimti kuo nors, kas neleidžia kurti. Visada norėjau saviraiškos laisvės. Dažnai keisdavau savo išvaizdą, o dėl to mokykloje patyriau nemažai patyčių, kurios mane tiesiog „gesino“ ne vienerius metus“, – apie nelengvą paauglystę pasakojo pašnekovė.
Sandra atviravo, kad dėl užgauliojimų turėjo pakeisti mokyklą, tačiau šis sprendimas tikrai pasiteisino. „Pakeitus mokyklą jau po poros savaičių juodasis rūbų spintos turinys ėmė dažytis visomis vaivorykštės spalvomis, o vidinis pasaulis išsiveržė lyg vulkanas, ilgai tūnojęs kalno gilumoje“, – teigiamus pokyčius vardino jauna mergina.
Dažnai keisdavau savo išvaizdą, o dėl to mokykloje turėjau nemažai problemų su patyčiomis, kurios mane tiesiog „gesino“ ne vienerius metus.
Pasikeitus gyvenimui, veiklos Sandrai tikrai netrūko, laiko užteko ir fotografijai, ir grafiniam dizainui ir kitų netikėtai gimusių idėjų įgyvendinimui: „Tikrai negalėčiau teigti, kad man nepavyko rasti savo mėgstamos veiklos, tiesiog man kiekviena diena yra naujas nuotykis, iššūkis, atvedantis vis į skirtingą veiklą.“
Šis vidinis entuziazmas vos mokyklą baigusią Sandrą paskatino imtis iniciatyvų – ji su geru draugu pradėjo organizuoti saviugdos festivalį „Aušra Tavyje“. „Tiesiog iš nieko, be jokių lėšų, bet su didele vidine motyvacija ir noru padovanoti pasauliui kai ką itin šviesaus. Šis „nuotykis“ man parodė, kad vedamas meilės ir noro kurti grožį labai greitai gali pritraukti gerų žmonių. Vienas paskolins žemės plotą festivaliui, kitas be jokio atlygio atvažiuos pravesti paskaitas apie veganizmą, trečias, kad ir iš kito Lietuvos galo, atkeliaus „autostopu“ pravesti kūrybinių dirbtuvių“, – prisiminė mergina.
Šį etapą mergina prisimena su šypsena, tačiau, kaip pati sako, visi festivaliai ir vasaros turi pabaigą, po kurios ateina didžiųjų apsisprendimų metas – kur judėti dabar? O Sandros keliai tada pasuko į Italiją, Peskaros miestą.
Atvirukas atvedė į Lietuvą
Gyvenimą Italijoje Sandra įvardija kaip vieną įdomiausių gyvenimo tarpsnių. „Prieš baigdama mokyklą savęs paklausiau „Ar nori toliau mokytis ar važiuoti padirbėti į Italiją?“ – prisimena pašnekovė. Mokslas tada merginai atrodė pilkas ir nuobodus, o Italija – spalvota, nors ir kupina nežinomybės.
„Nuotykis buvo tikrai geras! Be galo gražūs vaizdai ir be galo sunkus darbas, išmokęs, kad kartais norėdamas išlikti turi labai pasistengti. Reikėtų paminėti faktą, kad pradėjau dirbti padavėja, nemokėdama nė žodžio itališkai ir be jokios panašaus darbo patirties. O tai šį gyvenimo etapą pavertė tikrai nutrūktgalvišku. Ilgainiui pripratau, net be itin turtingo žodyno įgijau darbo įgūdžius, susiradau nuostabių draugų, paplūdimį galėjau pasiekti pėstute per penkias minutes, gyvenau pačiame miesto centre, pinigų irgi netrūko“, – apie gyvenimą, kurį buvo susikūrusi, pasakojo Sandra.
Pradėjau dirbti padavėja, nemokėdama nė žodžio itališkai ir be jokios panašaus darbo patirties.
Tačiau vieną dieną eidama į darbą mergina sutiko vaikiną, kuris pasiūlė įsigyti atviruką už auką vaikų namams. „Beveik visi atvirukai buvo su vaikų portretais. Tas storas kartoninis popierius, piešinys, auka, žmogus, akys, gerumas... Akimirksniu pajutau savo gyvenimo beprasmybę. Žinoma, atviruką įsigijau, paaukojau, tačiau turėjau skubėti į darbą. Toks tada buvo mano gyvenimas – skubėjimas dirbti, bet vardan ko?
O dar kaip tyčia, lyg norėdamas priminti tai, kas man viduje taip svarbu, tas pats vaikinas vėliau užsuko atsigerti kavos ir su nuostaba įėjęs sušuko „O čia tu? Mergina su kuria kalbėjau gatvėje?“ Taip mano kelionė Italijoje baigėsi ir keliai nuvedė atgal į namus, į Lietuvą“, – apie gyvenimo pokyčius kalbėjo pašnekovė.
Atrado savanorystę
Vis dėlto, grįžus namo nebuvo lengva, prisiminė Sandra. Neįprastas buvo lietuviškas santūrumas, sutinkamas visur, kur tik žengsi žingsnį. „Net galėčiau pasakyti, kad kelios savaitės buvo itin sunkios ir niūrios, bet visai netikėtai atsidūriau viename renginyje bibliotekoje, kuriame pasakojo apie galimybes savanoriauti Lietuvoje. Viena iš bibliotekos darbuotojų sėdėjo šalia manęs ir su šypsena paklausė, ar aš norėčiau pamėginti. Širdyje nė sekundės nedvejodama išgirdau atsakymą „taip“, – atviravo mergina.
Jau kitą savaitę Sandra pildė dokumentus savo pirmajai savanorystei. „Tiesą pasakius, nieko labai įspūdingo nesitikėjau. Maniau, kad bus įdomu ir tiek, o buvo tiesiog nepakartojama“, – emocingai kalbėjo pašnekovė.
„Jei kam kyla mintis, kad biblioteka yra nuobodi vieta, vadinasi, jūs dar niekada nesilankėte Plungės bibliotekoje, kuri vos per kelias dienas man tapo antrais namais“, – drąsiai teigia Sandra.
Jei kam kyla mintis, kad biblioteka yra nuobodi vieta, vadinasi, jūs dar niekada nesilankėte Plungės bibliotekoje.
Mergina pasakoja, kad savanoriaudama įgijo daug patirties, turėjo galimybę išbandyti ne vieną veiklą. „Ten kiekviena diena gali tapti iššūkiu ir išbandymu sau, nes biblioteka apima įvairiausias kultūrines veiklas. Teko kabinti parodas, bendrauti su turistais iš įvairiausių pasaulio kampelių, versti tekstus iš anglų kalbos ar vertėjauti gyvai, filmuoti renginius ir dar daug įvairiausių veiklų, kurias pasiūlydavo mums išbandyti bibliotekos darbuotojai“, – trumpai savanorystę apibūdino pašnekovė.
Sandra papasakojo ir apie daug teigiamų emocijų bei patirties atnešusią draugystę: „Pirmosios savanorystės metu dirbau kartu su savanoriu iš Prancūzijos. Buvo tikrai nelengva, nes skyrėmės lyg diena ir naktis. Jis racionaliai mąstantis vaikinas, o aš hipiška mergina su dredais ir niekad nuo veido nedingstančia šypsena. Nepaisant visko, išmokome bendradarbiauti ir mūsų skirtumai tapo privalumais. Sukūrėme filmuką apie biblioteką, išleidome laikraščio numerį apie keliones ir praleidome daug linksmų akimirkų. Manau, kaip visiškai skirtingoms asmenybėms, tai buvo puikus išbandymas.“
Pasibaigus pirmajai savanorystei, Sandra ilgai nedvejojusi pasiryžo ir antrajai – ten pat, toje pat bibliotekoje. „Ji prasidėjo man susipažinus su nauju savanoriu iš Ispanijos, kuris norėjo padaryti ką nors dėl kitų. Man to visiškai užteko, kad dar kartą visa siela leisčiausi į dar vieną savanorystės etapą. Jo metu mes rinkome pinigus dovanai, kuri buvo skirta Plungės socialiniam paslaugų centrui.
Prisimenu itin intensyvias kelias savaites, ėjimą rinkti aukų į gatvę, už auką pardavinėjamus rankų darbo atvirukus, kurie buvo sukurti ir atnešti tų, kurie norėjo prisijungti prie šios akcijos. Galų gale viską vainikavo labdaros koncertas. Tai buvo be galo gražus vakaras, kupinas itin nuoširdžios muzikos ir jautrių pasisakymų. Nežinau, ar ta artėjančių Kalėdų dvasia tvyrojo tomis dienomis, bet magija įvyko ir mes sukūrėme tikrą stebuklą“, – įspūdžiais dalinosi mergina.
Grįžo dar kartą
Po kelių savanorystės etapų Sandra vėl pakėlė sparnus iš Lietuvos – išvyko į mėnesį trukusią piligriminę kelionę. Po jos sekė dar du mėnesiai atostogų po Ispaniją ir Italiją. „Man reikėjo naujo nuotykio, labai stipraus išbandymo, gyvenimo gatvėje su visiškai minimaliu biudžetu. Mano nuostabai, per tą tris mėnesius trukusią kelionę labiausiai ilgėjausi veiklos vardan kitų. Išmokau išgyventi su 13 kg turiniu ant pečių, miegu bet kokioje gatvėje, mintu pupelėmis ir batonu kasdien.
Mano nuostabai, per tą tris mėnesius trukusią kelionę labiausiai ilgėjausi veiklos vardan kitų.
Bet neišmokau susigyventi su jausmu, kai mane vis paveža, mane pavaišina, o aš nedarau nieko, kas būtų naudinga kitiems. Kad ir ekstremaliai, bet gyvenau tik dėl savęs“, – tuo metu kirbėjusias mintis prisiminė pašnekovė. Būtent todėl, kaip sako pati, nusprendė kuo greičiau grįžti namo.
„Psichologinis pasidavimas labai greit pradeda naikinti ir kūną, todėl man reikėjo kaip nors atsigauti. Po tų ilgų ir ekstremalių savęs ieškojimų man be galo norėjosi atgaivinti vidinę šviesą, kuri sklisdavo tik dalinantis su pasauliu. Ir štai – aš vėl bibliotekoje, vėl nauja savanorė Anastasija, šį kartą iš Ukrainos, su kuria jaučiau, kad galiu sukurti ką nors labai ryškaus ir gražaus“, – neabejojo mergina.
„Savanorystė man padovanojo ne tik daugybę savo, kaip asmenybės, atradimų, bet taip pat ir nepakeičiamus draugus, tarp kurių norėčiau paminėti man labai brangų žmogų Aurimą. Dabar pažvelgiu atgal, kiek visko išgyventa, būta ir ašarų, ir juoko, ir nusivylimų, ir didžių atradimų. Supratau, kas esu, ką noriu veikti gyvenime, kas verčia mano širdį džiaugtis. Kai savanoriauji, gali išbandyti daug veiklų, kurių vienas sėdėdamas namie negalėtum. Įstaiga tau suteikia stogą ir įrankius. Tu tik turi labai norėti, degti viduje, turėti idėjų ir daug dirbti. O tada įvyksta tikroji magija“, – atskleidė Sandra.
Mergina pridūrė, kad paskutinė savanorystė „Atrask save“ projekte jai padėjo atrasti ne tik daugybę jau minėtų dalykų, pasiryžimą studijuoti dailę, bet ir sužadėtinį, o būsimų vestuvių liudininkais taps minėtos bibliotekos savanoriai Anastasija ir Aurimas. Savanorystė, kaip sako pati Sandra, jai jau tapo kasdienybe, bet išliko ir siekiamybe.
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
