„Šis laikotarpis parodė, kaip mylime tai, ką darome, ir kokie vieningi galime būti“, – sako L.Balandis.
„Dar kovo pradžioje tikrai nemaniau, kad mūsų laukia toks sunkus laikotarpis. Galvojau, ši pasaulinė problema yra kažkur toliau ir mus palies labai menkai. Klydau. Paskelbus karantiną, keletas kolegų fotografų išėjo atostogų. Supratau, kad lieku vienas ir tik mano darytos nuotraukos iliustruos straipsnius šia svarbia tema. Jutau atsakomybę – turėjau stengtis iš visų jėgų. Norėjau aprūpinti redakciją kuo įdomesnėmis ir skirtingesnėmis nuotraukomis“, – pasakoja 15min fotografas.
Šis laikotarpis parodė, kaip mylime tai, ką darome, ir kokie vieningi galime būti.
Tiesa, iš pradžių darbas nebuvo įtemptas – daugiausia informacijos buvo pateikiama spaudos konferencijų metu, situacija profesine prasme pasidarė įdomesnė, kai teko fotografuoti ir filmuoti paskutiniais lėktuvais iš užsienio grįžtančius lietuvius Vilniaus oro uoste.
„Įdomu buvo stebėti ir fiksuoti specialiųjų tarnybų, autobusų vairuotojų, vežančių žmones į karantino vietas, darbą, atvykstančiųjų žmonių reakciją, nuotaikas. Kartais tekdavo laukti ir keturias valandas. Labai greitai įsitraukiau į šiuos įvykius, iš oro uosto lėkdavau prie viešbučių, kur buvo karantinuojami atvykę žmonės. Iš arti mačiau nepatenkintus tautiečių veidus prieš „įkalinant“ juos dviem savaitėms su kitais nepažįstamais žmonėmis“, – sakė L.Balandis.
Dėvėti respiratorių tapo įpročiu
Su pandemija susijusių įvykių buvo vis daugiau, reaguoti tekdavo vis greičiau, o darbo režimas tapo sunkiai nuspėjamas.
„Grįžęs po darbų namo laukdavau informacijos iš redakcijos, – gal kas nutiko naujo. Balandžio 27 dieną sužinojau, kad vėlai vakare iš viešbučio „Crowne Plaza Vilnius“ bus paleidžiami žmonės į saviizoliaciją namuose, tačiau prieš tai turėjo būti atlikti COVID-19 testai. Nudžiugau, tikėjausi vėl kažko naujo. Viešbutis apjuostas „STOP“ juosta, policijos pareigūnai, mini tyrimų laboratorija įrengta lauke. Tai, ko ir tikėjausi. Viskas atrodė labai rimta ir dar įdomiau, – savo įspūdžiais dalijosi L.Balandis. – Nenorėdamas nieko praleisti, vis lankydavausi karantino viešbučių prieigose, nuvažiuodavau prie infekcinių ligų ligoninės Santariškėse. Kartais tiesiog sukdavau ratus aplink miestą, stebėdavau, gal pamatysiu ką nors neįprasto.
Balandžio 3 dieną Vilniuje pradėjo patruliuoti keli Karo policijos ekipažai. Atrodo, mažas dalykas, tačiau buvo sportinis interesas surasti juos mieste ir užfiksuoti. Pavyko tai padaryti buvusiame čigonų tabore ir senamiestyje. Tą patį vakarą prisijungiau prie Šaulių sąjungos, fiksavau, kaip jie prižiūri viešą tvarką miesto parkuose, miegamuosiuose rajonuose.“
Žinoma, darbas karantino sąlygomis reiškė ir tai, kad teko imtis papildomų saugumo priemonių. „Darbo metu stengdavausi maksimaliai apsisaugoti. Dažnai dezinfekuodavau rankas, dėvėti respiratorių labai greitai tapo įpročiu, automobilyje jų bent du visai darbo dienai, taip pat stengiausi kiek įmanoma laikytis atstumo ir nuo kolegų, ir nuo kitų žmonių, kurie buvo aplink“, – sakė jis.
Juokai greitai baigėsi
„Kovo 11 diena. Beveik baigta rekonstruoti Vienybės aikštė. Besirenkantys žmonės švenčia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ketinama aikštėje esantį verslo centrą apdengti milžiniška trispalve, bet dėl gūsingo vėjo akcija nepavyksta. Vietoj to, rekordinio dydžio vėliava skleidžiama ant grindinio. Žmonės, dar nedėvintys kaukių, susispietė ir vėliavą pakėlė nuo žemės. Trispalvė suplazdėjo.
Tuo metu į žurnalistų telefonus atskriejo žinutė: Kauno klinikinėje ligoninėje rengiama spaudos konferencija, nustatyti pirmieji COVID-19 atvejai Kaune. Tą akimirką tapo aišku, kad virusas neaplenks miesto ir atsiras naujos „žaidimo“ taisyklės, – pirmąsias dienas pranešant apie koronavirusą prisiminė Kaune dirbantis 15min fotožurnalistas E.Ovčarenko. – Apsilankymas ligoninėje, kurioje gydomi jau užsikrėtę ligoniai, pradžioje kėlė šiek tiek nerimo. Tačiau įvertinęs visas aplinkybes ir tai, kad redakcija iš anksto buvo aprūpinusi apsaugos priemonėmis, nusiraminau. Redakcijoje kaukės, pirštinės ir dezinfekcinis skystis žurnalistams buvo išdalinti dar gerokai iki tol, kol tai tapo rekomendacija. Todėl visais atvejais vykstant rengti reportažų buvo naudojamos veido kaukės, dezinfekciniai skysčiai.
Paskutinę akimirką pranešta, kad Eurolygos rungtynės neįvyks. Išpūstas burbulas sprogo ir juokai greitai baigėsi.
Kitą dieną Kauno „Žalgiris“ turėjo vykti į išvykos rungtynes. Tradiciškai, prieš išvyką, buvo surengta spaudos konferencija. Paprastai klausimus treneriui žurnalistai užduodavo apstoję ratu, šį kartą „Žalgirio“ klubas ėmėsi atsargumo priemonių – žurnalistai buvo sukviesti į spaudos konferencijų salę, kurioje susodinti kiek įmanoma atokiau. Tiesa, tarp „Žalgirio“ arenos personalo vis dar girdėjosi užuominos, kad visa tai be reikalo ir tai tik išpūstas burbulas. Po konferencijos krepšininkai sėdo į autobusą ir išvyko į oro uostą, tačiau lėktuvas nepakilo. Paskutinę akimirką pranešta, kad Eurolygos rungtynės neįvyks. Išpūstas burbulas sprogo ir juokai greitai baigėsi.“
Svarbiausia – pilnai įkrautas telefonas
Kitas kelias dienas iki sienų uždarymo E.Ovčarenko apibūdino kaip įtempto siužeto trilerį – plaukė vis daugiau pranešimų apie susirgimus, buvo surengta dar viena konferencija infekcinėje ligoninėje, tiesa, šį kartą kolegos pastebėjo, kad tokių susibūrimų uždarose patalpose derėtų vengti.
„Akivaizdžiai buvo jaučiama, kad net spaudos konferencijose dirbantys žurnalistai stengėsi laikytis atstumų, rankų paspaudimai seniai jau buvo užmiršti, visi dėvėjo kaukes, o mikrofonai kas kartą dezinfekuojami“, – pasakojo E.Ovčareko.
Kalbant apie techninius informacijos pateikimo būdus, labiausiai pasikeitė tai, kad smarkiai išaugo tiesioginių transliacijų kiekis: „Jei tik techninės galimybės leido, viskas buvo transliuojama tiesiogiai į 15min portalą bei paskyrą feisbuke. Todėl šalia įprastos įrangos atsirado papildomas stovas, mikrofonas ir, svarbiausia, telefonas su pilnai įkrauta baterija. Jis tapo pagrindiniu vaizdo perdavimo įrankiu. Telefonu vyko ne tik tiesioginės transliacijos, bet ir filmuoti bei montuoti vaizdo siužetai. Tai ir traukinio iš Vokietijos atvykimas, ir vilkikų vairuotojų mintys prie pasienio ar siužetas apie pirmąjį pacientą mobilioje tyrimų paėmimo stotyje“.
Viena įsimintiniausių dienų E.Ovčarenko išskyrė, kuomet buvo uždarytas Lietuvos–Lenkijos pasienis: „Tai buvo sekmadienis. Tą dieną važiavau rengti reportažo į pasienį. Pakeliui prasilenkiau vos su keliais lengvaisiais automobiliais. Atrodė, kad visi paklausė rekomendacijų ir nusprendė likti namuose. Kelyje tik vilkikai, o jų eilės pasienyje per parą nutįso beveik 20 kilometrų. Tikrai labai keistas jausmas. Automobilyje jautiesi saugus, tačiau atvažiavus į reportažo rengimo vietą reikia fotografuoti, filmuoti, kalbinti pašnekovus. Šiek tiek nejauku, kuomet tenka bendrauti su žmogumi be kaukės, ypač žinant, kad jis ką tik grįžo iš užsienio.“
Darbo specifika keitėsi
Fotožurnalistas prisiminė ir nemalonius incidentus šio, pasikeitusio, darbo metu.
„Vokietijoje įstrigusiems lietuviams buvo suorganizuotas traukinys, kuriuo jie buvo parvežti į Lietuvą. Atvykus pasitikti traukinio patraukiau per požeminę geležinkelio stoties perėją. Eidamas pajutau, kaip mane čiupo kažkas iš už nugaros. Atsisukęs pamačiau vyrą, nuo galvos iki kojų apsirengusį tokia apranga, kuria apsirengę dirba medikai. Pasirodo, tai buvo vienas iš žmonių, pasitikusių traukiniu atvykusius keleivius. Vyras užsimiršo, kad betarpiškai bendrauja su keleiviais ir yra apsirengęs vienkartinę aprangą, ant kurios galimai likęs užkratas. Pamatęs, ką padarė, sumišo labiau už mane. Apsauga nesugebėjo užtikrinti saugaus atvykusių keleivių ir atsitiktinių žmonių nukreipimo, nors buvo uždaryta kone pusė geležinkelio stoties“, – specifinius atvejus pasakojo E.Ovčarenko.
Karantino laikotarpiu darbo specifika, anot jo, keitėsi keliais etapais: „Pati pradžia pasižymėjo informacijos kiekiu. Buvo labai daug pranešimų apie galimai slepiamus užsikrėtimo atvejus, kurie nepasitvirtindavo. Vyko įvairūs viruso grėsmių valdymo pristatymai, pavyzdžiui, kaip miestas rengiasi kovoti su galimu protrūkiu, ar mobilių mėginių paėmimo stotelių pristatymai. Visi šie įvykiai buvo fotografuojami ir filmuojami. Virusui įsisiūbavus atšaukti visi sporto, pramoginiai renginiai, nevyko posėdžiai. Didžioji dalis susitikimų perkelti į virtualią erdvę ir vyko nuotoliniu būdu. Tokį bendravimo būdą karantino metu teko išbandyti ir pačiam. Kolegos iš videoskyriaus paprašė nufilmuoti interviu su COVID-19 užsikrėtusiu vilniečiu. Paprastai tai vyktų sėdint vienas prieš vieną, o šį kartą tas atstumas siekė gerokai virš 100 kilometrų ir vyko „Skype“ programėle. Tai buvo išėjimas iš vadinamosios komforto zonos. Tačiau atgarsio sulaukęs reportažas buvo pratęstas dar keliais vaizdo pokalbiais. Tai dar vienas nepatirtas jausmas – kalbėti su žmogumi žinant, kad viską, ką jam pasakysi, pamatys ir skaitytojai“.
Anot fotožurnalisto, šis laikotarpis buvo galimybė išbandyti tai, ko paprastai nedarytum. Kai esi „įkalintas“ namuose, pradedi galvoti, ką dar galėtum padaryti – paprastai darbas apsiribodavo tik vietos naujienomis, o šiuo laikotarpiu jam teko ir versti, ir rinkti informaciją iš užsienio spaudos italų ar ispanų kalbomis su vertimo programų pagalba.
„Beje, liko vienas neatsakytas klausimas, ar aš sirgau COVID-19? Po apsilankymų ligoninėse, pasienyje, keleivių pasitikimų kovo pabaigoje staiga pradėjau karščiuoti, tai lydėjo ir maudžiantis raumenų skausmas. Laimei, temperatūra neužsilaikė, karščiavimas truko vos dvi dienas.
Tėvų, priklausančių rizikos grupei, nemačiau jau beveik tris mėnesius. Ir visa tai dėl nematomo priešo – koronaviruso, dėl atsakomybės, verčiančios saugoti ne tik save, bet ir kitų žmonių sveikatą“, – pasakojo 15min fotožurnalistas.
