Aukščiausioji Taryba 1992 metais priėmė konstitucinį aktą, kuriame skelbiamas sprendimas niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.
Taip pat numatyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.
Ištrūkusi iš okupacijos gniaužtų Lietuva žvelgė į Vakarus, tikėdamasi vieną dieną tapti didžiausio pasaulyje politinio ir karinio aljanso NATO bei Europos valstybių ekonominės ir politinės bendrijos ES dalimi. Prieš 16 metų tai ir įvyko.
Laišką dėl narystės išsiuntė A.Brazauskas
Užsienio reikalų ministerijos (URM) pateikiamoje narystės NATO chronologijoje primenama, kad tais pačiais metais, kai buvo atkurta nepriklausomybė, 1990 metų lapkričio mėnesį Briuselyje pradėjo veikti Baltijos informacijos biuras.
Jame dirbo besikuriančios URM atstovas Belgijai ir Europos Bendrijai Rimantas Morkvėnas, turėjęs tik tuometinio užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo pasirašytus įgaliojimus, nes oficiali diplomatinė akreditacija tokiu statusu buvo neįmanoma.
Tačiau informacijos biuras Briuselyje vykdė diplomatines funkcijas, jo veikla buvo skirta tarpvalstybiniams santykiams, ryšiams su Europos Bendrija, taip pat ryšiams su NATO. Informacijos biuras Briuselyje veikė iki Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo, vėliau buvo pertvarkytas į oficialią atstovybę.
1991 metų gegužės 31 dieną įvyko pirmasis istorijoje neoficialus Lietuvos delegacijos, vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, vizitas į NATO būstinę. Kaip rašoma URM interneto svetainėje, kadangi tuo metu nebuvo įmanoma suorganizuoti oficialaus susitikimo, Lietuvos delegacijos apsilankymui Aljanso būstinėje tarpininkavo Danijos misija prie NATO.
1993 metais politinės partijos kreipėsi į tuometį prezidentą Algirdą Brazauską dėl Lietuvos integravimosi į Aljansą.
Po metų, 1994 metų sausio 4 dieną, A.Brazauskas NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Verneriui nusiuntė laišką, kuriame išreikštas Lietuvos pageidavimas tapti Aljanso nare.
1996 metais priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone.
Kvietimo pradėti derybas su NATO dėl narystės Lietuva kartu su dar šešiomis valstybėmis sulaukė 2002-ųjų pabaigoje Prahoje. Istorinė diena, kai mūsų šalis tapo visateise NATO nare, išaušo 2004 metų kovo 29-ąją.
Tądien Šiaulių oro uoste nusileido pirmieji du Belgijos karališkųjų oro pajėgų naikintuvai „F-16 Fighting Falcon“. Nuo tos akimirkos sąjungininkai pradėjo vykdyti NATO Baltijos oro policijos misiją.
Nesurinko parašų referendumui
Lietuvos narystės NATO siekis patiko ne visiems. 2002 metais buvo susibūrusi iniciatyvinė grupė dėl referendumo rengimo.
Kaip rašė spauda, tarp jos narių buvo buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, parlamentaras Ramūnas Karbauskis, keli Nepriklausomybės Akto signatarai, sovietmečio politinis kalinys, dvasininkas, žinoma feministė, tuomečiai Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderis ir Simfoninio orkestro vadovas.
Jie įžvelgė pavojų Lietuvos narystėje NATO, aiškino, kad dėl to nukentės švietimas, socialinė ar sveikatos apsauga. Tačiau Aljanso priešininkai nesurinko pakankamai parašų, kad referendumas būtų surengtas.
Politologo Lino Kojalos knygoje „Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas...?“ rašoma, kad būtent narystės NATO klausimas kaip ilgalaikis vis dar trapios Baltijos valstybių nepriklausomybės garantas tapo kertine pirmojo ir iš dalies antrojo atkurtos laisvės dešimtmečio santykių su JAV dilema. Net ir palaikydamas narystės aspiracijas Vašingtonas turėjo abejonių.
Prieš dešimtmetį paaiškėjo, kad, nors Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra visateisės NATO narės, Aljansas neturi jų gynybos planų. Taip pradėjo kalbėti prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė.
Kaip rašė BNS, 2010 metų sausio 22 dieną NATO generolai sutarė, kad Lenkijai skirtas karinis planas „Erelis sergėtojas“ apims ir Baltijos šalių gynybą. Po Krymo aneksijos gynybos planai iš esmės atnaujinti 2016 metais, tačiau aštrios diskusijos dėl jų detalumo vyksta iki šiol.
Po Krymo aneksijos gynybos planai iš esmės atnaujinti 2016 metais, tačiau aštrios diskusijos dėl jų detalumo vyksta iki šiol.
Po prašymo pateikimo – ir neigiama nuomonė
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva siekė tapti ir ES nare. Klaudijaus Manioko, Ramūno Vilpišausko ir Dariaus Žeruolio knygoje „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą“ primenama su tuo susijusių įvykių chronologija.
1991 metų rugpjūčio 27 dieną Lietuva ir Europos Bendrija užmezgė diplomatinius santykius. 1994 metų liepos 18 dieną tarp Lietuvos ir ES pasirašyta nuo 1995 metų įsigaliojusi laisvosios prekybos sutartis.
1995 metų gruodžio 8 dieną mūsų šalis pateikė prašymą tapti ES nare. Tačiau 1997 metais Europos Komisija (EK) pateikė neigiamą nuomonę apie Lietuvos pasirengimą pradėti derybas.
1998 metų vasario 1 dieną Įsigaliojo Asociacijos (Europos) sutartis. 1999-ųjų pabaigoje EK pateikė teigiamą nuomonę apie Lietuvos (ir kitų penkių šalių kandidačių) pasirengimą pradėti derybas dėl prisijungimo prie ES.
2000 metų vasario 15 dieną šalis pradėjo tokias derybas, kurių metu įsipareigojo būti pasirengusi priimti narystę nuo 2004 metų.
Balsuoti viliojo skalbimo milteliais už centą
2003 metų balandžio 16 dieną Lietuva pasirašė stojimo į ES sutartį. Tų pačių metų gegužės 10–11 dienomis šalyje vyko referendumas dėl prisijungimo prie ES.
Referendumai, kaip ir rinkimai, Lietuvoje paprastai vyksta vieną dieną. Tąkart dvi dienos balsuoti skirtos baiminantis, kad referendumas gali neįvykti.
Be to, šis referendumas pagarsėjo ir tuo, kad įmonė „VP Market“, norėdama padidinti rinkėjų aktyvumą, paskelbė įvairių vertinimų sulaukusią akciją.
Lipduką, kad dalyvavo referendume, pateikęs žmogus parduotuvėse „Minima“, „Media“, „Maxima“ už vieną lito centą galėjo nusipirkti butelį gaiviojo gėrimo ar alaus, šokoladinį batonėlį ar skalbimo miltelių.
Lipduką, kad dalyvavo referendume, pateikęs žmogus parduotuvėse „Minima“, „Media“, „Maxima“ už vieną lito centą galėjo nusipirkti butelį gaiviojo gėrimo ar alaus, šokoladinį batonėlį ar skalbimo miltelių.
Referendume dalyvavo 63,37 proc. balsavimo teisę turėjusių piliečių. Galiojančiuose biuleteniuose už Lietuvos narystę ES pasisakė 91,07 proc., prieš – 8,93 proc. balsavusių.
2004 metų gegužės 1 dieną Lietuva tapo ES nare.
Tapus Bendrijos dalimi, siekta didesnės integracijos – įsivesti eurą. Tačiau, kaip primenama knygoje „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą“, pirmasis Lietuvos pateiktas prašymas prisijungti prie euro zonos 2006 metų gegužės 16 dieną EK ir Europos centrinio banko buvo atmestas. Eurą įsivedėme 2015 metais.
Įvairių vertinimų mūsų visuomenėje sulaukė siekiant narystės ES prisiimtas įsipareigojimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Pirmasis jos reaktorius išjungtas 2004 metų gruodžio 31 dieną.
ES parama Lietuvai siekia milijardus eurų. Būsimoje 2021–2027 metų finansinėje perspektyvoje europinė parama gali gerokai sumenkti. Verslininkai ir ekonomistai nuogąstauja, kad mūsų šaliai ketvirtadaliu nurėžus ES paramą šalies ekonomikos augimas kasmet sulėtėtų 0,5 proc.
Lietuvos ir kitų vadinamųjų naujųjų ES valstybių narių žemdirbiai skundžiasi gerokai mažesnėmis nei senųjų šalių narių ūkininkams mokamomis išmokomis. Šiuo metu Lietuvoje ūkininkai už vieną hektarą dirbamos žemės gauna 181 euro išmoką, o ES vidurkis siekia 266 eurus.
„Atsibodo būti ES gale, nors esame vieninga Europa. Pagal tiesiogines išmokas dabar esame treti nuo galo“, – BNS sakė Plungės rajone ūkį valdantis Vytautas Buivydas.
Atsibodo būti ES gale, nors esame vieninga Europa. Pagal tiesiogines išmokas dabar esame treti nuo galo.
Dėl narystės ES atsivėrusi galimybė laisvai dirbti turtingesnėse Bendrijos šalyse „nusekino“ Lietuvą. Emigracija iš šalies yra didžiausia Bendrijoje.
Susikirto dvi saugumo strategijos
Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, diplomatas Albinas Januška sakė, kad mūsų narystė ES ar NATO vis dar yra tęstinis procesas. Jo pradžia kaip atskaitos taškas galėtų būti pati kovo 11 diena.
„Ateitis sprendėsi tada. Diskusijos dėl NATO neformaliai prasidėjo dar Sąjūdžio laikais, tačiau iki Rusijos kariuomenės išvedimo viešai buvo kalbama tik apie neutralitetą. Konkretesnio mąstymo ir debatų pradžios galėtume ieškoti maždaug 1992–1994 metais. Tuo metu formavosi valstybės nacionalinių interesų suvokimas, tada įvyko apsisprendimas, o vėliau tebuvo jau įgyvendinimo procesas, su savo kalneliais ir pakalnėm“, – pasakojo jis.
Diskusijos dėl NATO neformaliai prasidėjo dar Sąjūdžio laikais, tačiau iki Rusijos kariuomenės išvedimo viešai buvo kalbama tik apie neutralitetą.
A.Januškos teigimu, 1992 metų pabaiga–1993 metai buvo neįtikėtini: Lietuva, išrinkusi Sąjūdį, per jį paskelbusi nepriklausomybę, per trumpą laiką pasiekusi tarptautinį pripažinimą, pradėjusi derybas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo, realiai laisvai ir savarankiškai net nespėjusi savo gyvenimą tvarkyti, per 1992-ųjų rinkimus valdžią atidavė LDDP publikai.
„Įvyko pirmasis prosovietinės nostalgijos revanšas, viena ar kita forma kaip populizmas pasikartojantis iki šių dienų. Iš karto susikirto ir dvi ateities Lietuvos saugumo strategijos – neutralitetas (arba tiltas tarp Vakarų ir Rytų) prieš visapusišką transatlantinę integraciją.
Su Sąjūdžiu savo veiklą pradėję politikai žengė toliau suvokiant valstybės interesus, kai tuometė „kairioji“ pusė iš esmės liko su neutralitetu (išskyrus Gediminą Kirkilą bei Liną Linkevičių).
Tie metai – skilusios Lietuvos saugumo interesų sąmonės fenomenas: valdančioji dauguma beveik visa be išimties prieštaravo NATO, tačiau opozicijos spaudžiami beveik klusniai balsuodavo už“, – prisiminė diplomatas.
Iš karto susikirto ir dvi ateities Lietuvos saugumo strategijos – neutralitetas prieš visapusišką transatlantinę integraciją.
Tete-a-tete Maskvoje
Pasak A.Januškos, nors Boriso Jelcino Rusija pripažino Lietuvos savarankiškumą, didžiarusiškas valstybės interesas matė Lietuvai tik teisę „laisvai“ apsispręsti likti Rusijos įtakos zonoje, Baltijos šalių regione neleisti provakarietiškų integracinių procesų.
Jo tvirtinimu, Rusijos prieštaravimas NATO ir ES plėtrai, Lietuvos užsienio politikos kolektyvinei sąmonei buvo aiškus įrodymas apie neišnykstančią Rusijos grėsmę ir atitinkamus Lietuvos nacionalinius interesus.
„Realistinis ką tik atsikūrusios valstybės savo pajėgumų įvertinimas, šios potencialios grėsmės akivaizdoje buvo siekis kuo greičiau tapti demokratinio transatlantinio aljanso dalimi. Alternatyva buvo neutralumo politika, išėmus iš istorinio konteksto, dažnai pateikiant Suomijos pavyzdį, kad ir viena šalis pati gali apsiginti.
Tuomečio neutraliteto diskusijos absurdą gerai iliustruoja ir savaip žymaus Seimo nario Alberto Albertyno argumentacija, kad mes neturime stoti į NATO todėl, kad paskui mus ten pateks ir Rusija, todėl norėdami nuo to apsisaugoti turime laikytis neutraliteto“, – teigė Kovo 11-osios akto signataras.
A.Januškos žodžiais, nepaisant A.Brazausko laiškų dėl narystės NATO ir ES, neutraliteto šalininkai su ovacijomis sutiko įvairius Rusijos bandymus kurti vadinamąją paneuropinę Europos saugumo struktūrą, siekiant paversti ją neįgalią, skirtą tik tuštiems debatams.
Ten Rusija, anot jo, turėtų veto teisę, o NATO savo veikimui turėtų gauti B.Jelcino, o vėliau Vladimiro Putino leidimą.
„Vienas iš eilinių svarbių bandymų palaužti Lietuvą buvo B.Jelcino pasiūlymas pasirašyti su Lietuva nepuolimo sutartį, kuria Rusija įsipareigotų garantuoti Lietuvos saugumą. Net ir tuomečiam Lietuvos prezidentui kažkurią akimirką tai atrodė patrauklu, nes gi pati Rusija mums garantuos gynybą!
Toks sprendimas, praradus istorinę atmintį, būtų buvęs katastrofa, neprilygstantis net Maišiagalos memorandumams dėl jūros sienos su Latvija. Pavyko neįlįsti į šiuos spąstus, nes tokios dvigubo dugno politikos niekada nebūtų priėmusi NATO ir mes būtume atsivėrę reikalavimams priimti Rusijos kariuomenę, kad būtų užtikrinta Lietuvos gynyba.
Kad ir kaip šiandien tai skambėtų absurdiškai, šitos sutarties likimą sprendė A.Brazauskas susitikime su B.Jelcinu tete-a-tete Maskvoje. A.Brazauskas liko prie savo laiško dėl NATO pozicijos“, – nurodė A.Januška.
Vienas iš eilinių svarbių bandymų palaužti Lietuvą buvo B.Jelcino pasiūlymas pasirašyti su Lietuva nepuolimo sutartį, kuria Rusija įsipareigotų garantuoti Lietuvos saugumą.
Jo teigimu, paraleliai su savo specifika vyko JAV ir Rusijos dialogas. Šio dialogo evoliucija – nuo užtikrinimo, kad NATO nesiplės, iki pasiūlymų Rusijai jungtis prie NATO, į ką apgirtęs B.Jelcinas esą atsakydavo: „Genialno“ (liet. genialu).
„Galų gale JAV galutinai apsisprendė judėti per diferencijuotą PfP programą (Europos bendrija – per asociacijos sutartį), kai gana anksti buvo pranešta Rusijai, kad PfP yra durys į NATO. Iš mūsų buvo laukiama, kad mes patys padėsime įtikinti Rusiją, kad ji neprieštarauja mūsų narystei, ir tai buvo dalis politinės kovos prieš neapginamumo argumentus“, – dėstė diplomatas.
B.Jelcino parašas buvo skubiai atšauktas
Tiek dėl NATO, tiek dėl ES narystės reikėjo pasiekti susitarimus su Rusija ir Baltarusija dėl sienos.
A.Januška prisiminė, kiek sunku tai buvo padaryti su demokrato Stanislovo Šuškievičiaus Baltarusija, tiek racionaliai pavyko su ankstyvuoju Aliaksandru Lukašenka.
Jo nuomone, sienų nustatymas buvo strateginė Lietuvos pergalė kelyje į NATO ir ES, padėjusi ir Latvijai bei Estijai. Diplomatas aiškino, kad gerai, jog B.Jelcino ir ankstyvojo V.Putino Rusija (taip pat ir mūsų diplomatijos pastangomis) nenaudojo dirbtinių pretenzijų dėl sienos problematikos siekdama paveikti Lietuvos užsienio politiką.
Pasak A.Januškos, santykiuose su JAV Rusija buvo pakankamai silpna, tad, nors ji ir prieštaravo NATO plėtrai, mūsų laimei, tai buvo daroma pakankamai nenuosekliai.
„Ką reiškė vien garsi istorija, kai Lenkijos prezidentui Lechui Valęsai po gerų vaišių pavyko iš B.Jelcino net gauti parašą, kad Rusija neprieštarauja (ar yra už) Lenkijos NATO narystei.
Tiesa, per pora dienų išsiblaivius, parašai skubiai buvo atšaukti, ir mes vėl panirome į rutiną. Vis tik B.Jelcinas iš dalies savo pasiekė ir greitesnė NATO plėtra buvo atidėta ir de facto susieta su ES plėtra, kaip bendras evoliucinis Vidurio Europos ir Baltijos regiono atskyrimas nuo Rusijos įtakos zonos“, – sakė diplomatas.
A.Januška pabrėžė, kad narystės NATO ir ES siekimas – tai kopimas laipteliais, sukurtais atitinkamai JAV, NATO bei ES. Kad užliptume vienu aukščiau, reikėjo atlikti namų darbus, parodyti gerus santykius su Rusija, su kaimynais, nuolatos ginčytis su neapginamumo šalininkais, kurti strateginę partnerystę su Lenkija, siekiant patekti bent į antrą galimo plėtimosi ratą, bei nuolatos „būti“ su JAV.
„Derybose su ES teko spręsti tokias, atrodo, neišsprendžiamas problemas kaip žemės pardavimas užsieniečiams ar Ignalinos AE uždarymas. ES būtent dėl saugumo sumetimų privertė mus uždaryti savo atominę, tad Lietuvos diplomatija šį argumentą galėtų efektyviau naudoti Briuselyje dėl Astravo atominės“, – mano Kovo 11-osios akto signataras.
Derybose su ES teko spręsti tokias, atrodo, neišsprendžiamas problemas kaip žemės pardavimas užsieniečiams ar Ignalinos AE uždarymas.
Antras nepriklausomybės žingsnis
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorės Margaritos Šešelgytės nuomone, Lietuvos narystę ES bei NATO galima vertinti kaip antrą nepriklausomybės žingsnį.
Pasak politologės, atkūrę valstybingumą, buvome maža posovietinė respublika, buvo daug politinių, ekonominių problemų. Dar reikėjo pasauliui įrodyti, kad mes savarankiški, sugebame patys susitvarkyti.
„Narystė ES ir NATO, viena vertus, buvo tarsi antras mūsų nepriklausomybės pripažinimas, pripažinimas, kad esame visaverčiai euroatlantinės bendruomenės nariai.
Antras labai svarbus dalykas – mes užsitikrinome daugiau nepriklausomybės. Nes mažos valstybės apskritai tarptautinėje politikoje turi pakankamai ribotą galimybę ne tik daryti įtaką tarptautinei politikai, bet ir daryti savarankiškus sprendimus dėl savo politikos. Yra labai daug išorinių jėgų, veikėjų, kurie riboja tuos pasirinkimus“, – pabrėžė ji.
Mes užsitikrinome daugiau nepriklausomybės.
Būdami ES ir NATO, M.Šešelgytės teigimu, kalbame drąsiau, galime spręsti savarankiškiau – už mūsų stovi stipri bendruomenė. ES yra viena galingiausių ekonominių sąjungų, kurioje gyvena apie 450 mln. žmonių. NATO yra galingiausias saugumo blokas.
„Mūsų galimybės ženkliai išsiplėtė. Tai, ką mes šiandien turime, – ir ekonominė gerovė, ir beprecedentis saugumas, tai iš tiesų labai daug yra susiję su mūsų įsitraukimu į euroatlantinę bendriją“, – sakė VU TSPMI vadovė.
Stipri ES ir NATO – pagrindinis interesas
Yra manančių, kad praėjus beveik 16 metų nuo narystės NATO ir ES mūsų šalis nėra visavertė šių organizacijų narė. M.Šešelgytės teigimu, įvairūs fenomenai, situacijos gali būti vertinami optimistiškai arba pesimistiškai.
Ji mini, kad nebūna santykių ar narysčių be iššūkių, yra to privalumų ir trūkumų. Politologė atkreipė dėmesį, kad yra valstybių, siekiančių tapti minėtų organizacijų narėmis, dedančių daug pastangų dėl to, bet kvietimo prisijungti negaunančių. Mes galime džiaugtis narystės ES ir NATO teikiamais privalumais.
„Be abejo, mes esame nariai santykinai ne taip seniai, ir yra tam tikrų iššūkių. Mes esame nedidelė valstybė, ir yra su tuo susijusių iššūkių. Mes esame regione, kuriame vyksta labai rimtos turbulencijos saugumo prasme. Tai irgi sukuria tam tikrų iššūkių.
Jeigu įvertintumėme pliusus ir minusus, tai, ko gero, net nevertėtų ginčytis, kad pliusų yra ženkliai daugiau. Jeigu mes nebūtumėme NATO nariai, tos geopolitinės turbulencijos mums būtų dar labiau jaučiamos. Jeigu mes nebūtumėme ES nariai, mes taip tikrai gerai negyventumėme – ir čia galima kalbėti ne tik apie ekonomiką, bet ir institucijas, demokratijos egzistavimą, žmonių mentalitetą“, – komentavo M.Šešelgytė.
Jeigu įvertintumėme pliusus ir minusus, tai, ko gero, net nevertėtų ginčytis, kad tų pliusų yra ženkliai daugiau.
Narystės ES dėka galime keliauti, matyti kitokį pasaulį, parsivežti „platesnį vaizdą“. Tai, kad šalys šioje Bendrijoje skiriasi, tam tikrais klausimais vienos jų turi stipresnį balsą, kitos – silpnesnį, VU TSPMI direktorės manymu, ko gero, natūralu.
Nors kai kuriose NATO valstybėse atliekamos gyventojų apklausos rodo, kad, jų nuomone, Aljansas neturėtų ginti Baltijos šalių agresijos atveju, anot M.Šešelgytės, sprendimus dėl to priima politikai, remdamiesi įsipareigojimais.
„Yra NATO 5-asis straipsnis, kuris yra teisinis įsipareigojimas“, – priminė ji.
Yra NATO 5-asis straipsnis, kuris yra teisinis įsipareigojimas.
M.Šešelgytės nuomone, stipri ES ir NATO turėtų būti pagrindinis Lietuvos, mažos valstybės, esančios šioje geografinėje erdvėje, interesas. Mums tai yra naudinga ir gyvybiškai svarbu.
