Leidinio iniciatoriai užsibrėžė tikslus viešinti sovietų vykdomus nusikaltimus, vykdomus tikinčiųjų persekiojimus ir diskriminaciją, o pačius „LKB kronikos“ leidinius platinti ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse.
Pogrindinėje veikloje dalyvavusi vienuolė sesuo Ona Šarakauskaitė pasakoja, kad prie „LKB kronikos“ leidybos prisijungė nuo 1980 metų, praėjus aštuoniems metams nuo pirmojo numerio išleidimo. Vienuolės teigimu, nuo pat disidentinės veiklos pradžios ji gerai žinojusi, ką daro ir kuo rizikuoja.
– Kaip prisimenate Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų pradžią 1972 m.? Kokiais būdais ėmėtės šio leidinio platinimo darbų?
– „LKB kronikų“ publikavimo pradžia tiesiogiai man tuo metu nieko nereiškė, aš mokiausi mokykloje, ir tik vėliau, 1980 metais ėmusi dirbti Kybartų parapijoje, ėmiausi platinimo darbų, sąmoningai ir atsakingai, žinodama, ką darau. Žinojau, jog dėl pagrindinio „LKB kronikų“ tikslo turiu daryti ką nors daugiau nei tik ją skaityti.
Nuo 1973 metų KGB – Valstybės saugumo komitetas ėmėsi veiksmų mėgindamas suardyti slaptų religinių spaustuvių tinklą.
Ėmusis leidinio platinimo darbų savu kūnu supratau jo aktualumą. Vežėme leidinius į Maskvą, kur buvo reikiamų ambasadų, ten pasiekdavome atvykstančius žmones, rinkdavome informaciją, kad apie tikinčiųjų persekiojimus ir bažnyčios sovietizaciją būtų išgirsta už Atlanto.
Nuo 1973 metų KGB – Valstybės saugumo komitetas ėmėsi veiksmų mėgindamas suardyti slaptų religinių spaustuvių tinklą. Buvo pradėtos veikloje dalyvavusių asmenų kratos, suimti aktyvūs disidentai – Petras Plumpa, Povilas Petronis, Jonas Stašaitis, vėliau Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė ir daugelis kitų. 1983 metais buvo suimtas ir pats „LKB kronikų“ redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius. Jis buvo nuteistas 6 metams laisvės atėmimo ir 4 metams tremties.
– Ar po kun. S.Tamkevičiaus suėmimo nesijautėte iš esmės įbauginti, ar nebuvo svarstymų veiklą nutraukti? Kokie argumentai besitęsiant bauginimams buvo akstinas veikti? Buvote įrašyta KGB mobilizacijos poskyrio planuotų suimti asmenų sąraše.
– Po kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimo „LKB kronikų“ redagavimo darbai ėmė vykti mano namuose, vienuolyne, kuriame tuo metu gyvenau. Nei siaubo, nei didelės rizikos tuo metu nejaučiau, nes tikrai labai mylėjau Tėvynę, kuri nebuvo persekiojama tik vienokia prasme. Buvau ir verbuota, ir apklausiama, ir tardyta, ir turėjau progų išsiduoti, išduoti. Tik jaučiau, kad net nereikia svarstyti apie tai, kas man gali grėsti, priėmiau tai kaip man paskirtą ir man reikalingą atlikti darbą.
– Kaip buvo organizuojama kronikų leidyba? Kaip pavyko išsaugoti slaptumą ir neišsiduoti?
– Kronikos leidimo metu aš galėjau redagavimo eigą tik įtarti, tai buvo aklas darbas dėl savaime suprantamų priežasčių – kuo mažiau žinojome vieni apie kitus, tuo mažiau galimybių ką nors išduoti. Tik jutau, jog atėjo sudėtingesnis etapas, kai buvo suimtas kun. Sigitas Tamkevičius.
Visiems besidarbuojantiems norėjosi ryšio ir tarpusavio bendravimo, nutarimo, kokia vaga viskas klosis nuo šios dienos, kad Kronikos išliktų. Sutelkti jėgas nežinant vieniems apie kitus tapo ypač sudėtinga. Tuo metu iškilo ir kitas tikslas: kuo labiau patraukti įtarimų šešėlį nuo kun. Sigito, leisti naujus numerius tam, kad jo įkalinimas taptų betikslis, kad valdžia netektų galios savo sprendimais keisti įvykių eigą.
Šiuo atveju pagelbėjo ir sesers Bernadetos Mališkaitės redagavimo darbai, ji buvo lituanistė ir tiek kun. Tamkevičiaus darbo laiku, tiek jį suėmus, ji buvo turinio redaktorė, tad tik tikriausi kalbos specialistai galėjo pastebėti kokią nors stilistikos ar turinio kaitą, – tai pridengdavo „LKB kronikų“ raidą.
Tiesa, tuo laiku mums didžiausia laimė buvo praneštos žinios per Amerikos balsą bei Vatikano radiją, jog naujasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų“ numeris jau pasiekė Vakarus.
– Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius teigia, jog ne visa „LKB kronikų“ medžiaga tebėra vienodai aktuali. Kuriuos kronikų probleminius taškus kaip tebesvarstytinus ir šiandien aktualius išskirtumėte jūs?
– Man „LKB kronikos“ – bendrai tariant – didelė pasipriešinimo jėga, žodis kaip aštrus ginklas. Juk mes nekalbėjome vien apie neteisybę, persekiojimus Lietuvoje, mes rinkome žinias apie visas Sovietų Sąjungos šalis, kurios patirdavo tikėjimo tramdymus ir neteisybę, mums rūpėjo tiesa, vienijanti žmones. Dabar svarstytina ne apie istorinius faktus, o nepaklusimą blogiui, kuris nūdienoje yra labai rafinuotas, kurį bandoma įteisinti visokiais teisės aktais.
Man „LKB kronikos“ – bendrai tariant – didelė pasipriešinimo jėga, žodis kaip aštrus ginklas.
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos laikomos vienu pavojingiausiu pasipriešinimo projektų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Per 17 projekto vykdymo metų, nepaisant nuolatinių KGB tardymų ir suėmimų, leidinys buvo toliau leidžiamas ir platinamas iki 1989 metų, kol patys leidėjai nusprendė nutraukti veiklą.
