Šios griežtos, nesąžiningos priemonės turėdavo užtikrinti, kad niekas nesugalvotų maištauti prieš sovietinį režimą. Bet nepaisant režimo pastangų SSRS atsirasdavo įvairių pasipriešinimo apraiškų.
Viena ryškiausių buvo 1979 m. rugpjūčio 23 d. paskelbtas lietuvių, latvių ir estų antisovietinių veikėjų pasirašytas pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą, gavęs „45 pabaltijiečių memorandumo“ vardą.
Po šio Baltijos šalių disidentų pasirašyto memorandumo paskelbimo Vakarų šalys atkreipė dėmesį į Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Aštuntas dešimtmetis ir Lietuvos laisvės lygos įkūrimas
1975 m. pasirašydama Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą SSRS įsipareigojo laikytis Helsinkio susitarimų. Helsinkio aktas pagyvino neginkluoto pasipriešinimo veiklą visoje Sovietų Sąjungoje.
Pagyvėjimas jautėsi ir Lietuvoje. 1976 m. Tomo Venclovos, Karolio Garucko, Eitano Finkelšteino, Onos Lukauskienės-Poškienės, Viktoro Petkaus iniciatyva buvo įkurta „Lietuvos Helsinkio grupė“.
Vėliau 1978-ųjų lapkritį susibūrę penki kunigai – Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis – įkūrė „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“, siekusį ginti tikinčiųjų teises.
Taip po Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo suaktyvėjęs Lietuvos disidentinis judėjimas po truputi plėtėsi ir didino savo įtaką.
Taip pat suaktyvėjimo laikotarpiu VIII dešimtmečio pabaigoje susikūrė ir organizacija, kuri buvo atsakinga už „45 pabaltijiečių memorandumo“ atsiradimą.
Ši organizacija – Lietuvos laisvės lyga. Jos iniciatoriai ir svarbiausi žmonės buvo pogrindinio leidinio „Laisvės šauklys“ autoriai.
Įkūrus Lietuvos laisvės lygą, jos vadovu tapo Antanas Terleckas. Jo teigimu, viena svarbiausių Lietuvos laisvės lygos įkūrimo priežasčių buvo suvokimas, kad inteligentija jau beveik susitaikė su okupantų vykdoma politika.
Pasak jo, tai reiškė, kad greit Lietuvos intelektualai susitaikys su sovietų vykdomais nusikaltimais ir nebesipriešins sovietiniam režimui. Norint skleisti supratimą, kad tik nepriklausomoje Lietuvoje įmanoma kurti materialinę ir dvasinę kultūrą, buvo įkurta Lietuvos laivės lyga.
Apie Lietuvos laisvės lygos įkūrimą buvo paskelbta 1978 m. birželio 15 d. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ išspausdintoje deklaracijoje. Pagrindiniu savo tikslu šioje deklaracijoje Lietuvos laisvės lyga įvardijo nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
Savo pagrindiniais uždaviniais Lietuvos laisvės lyga įvardijo:
1. Religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymą.
2. Lietuvos laisvės klausimo kėlimą tarptautiniuose forumuose.
Lietuvos laisvės lyga ėmėsi įvairių darbų. Veiklos pradžioje organizacija daug laiko praleisdavo su pogrindiniu leidiniu „Vytis“ ir dokumentų platinimu.
Leisdama tokius atsišaukimus Lietuvos laisvės lyga po truputį artėjo prie vieno svarbiausių savo paskelbtų dokumentų – „45 pabaltijiečių memorandumo“ – gimimo.
Kaip gimė memorandumas?
Po „Prahos pavasario“ Sovietų Sąjungoje buvo gniaužiama bet kokia laisvesnė mintis. Situacija nepagerėjo ir 1975 m. pasirašius Helsinkio baigiamąjį aktą. Tokioje aplinkoje susikūrusiai Lietuvos laisvės lygai veikti buvo nelengva.
1979 m. buvo sugalvota, kad Lietuvos laisvės lyga ir jos vadovas A.Terleckas kažkaip turėtų prisidėti prie 40-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimo.
Šis minėjimas turėjo priminti Vakarams, kad Molotovo ir Ribentropo paktas Lietuvai padarė didžiulį karinį nusikaltimą – po jo ji buvo okupuota ir aneksuota.
Lietuvos laisvės lyga puikiai suprato, kad norint priminti Vakarams apie Lietuvą šiame kontekste reikalingas tarptautinis rezonansas. Dėl šių priežasčių Lietuvos laisvės lyga pradėjo sudarinėti dokumentą, kurį pasirašyti turėjo jauni lietuviai.
Siekta, kad pasirašantieji niekaip nebūtų susiję su nacistiniu režimu. Buvo galvota, kad sovietų pastangomis memorandumo signatarai galėjo būti apšaukti nacių kolaborantais.
A.Terleckas su bendražygiais daug diskutavo, koks turėtų būti dokumento tekstas, ir pamažu kūrė dokumentą, kuris turėjo sukelti tarptautinį rezonansą.
Iš pradžių dokumentą jo autoriai svarstė paskelbti komiteto Ribentropo-Molotovo pakto pasekmėms likviduoti vardu. Bet vėliau idėja buvo atmesta ir A.Terleckas su bendražygiais nusprendė, kad dokumentą pasirašys atskiri asmenys.
Galutinai suderinus ruošiamo dokumento turinį, buvo būtina, kad jį pasirašytų kuo įmanoma daugiau disidentų.
Tokia užduotis buvo sunki, nes kiekvienas žmogus puikiai suprato galimas pasirašymo pasekmes. Nepaisant galimų pasekmių, A.Terleckas ir Lietuvos laivės lyga ryžosi rinkti parašus.
Juos rinkti imtasi ne tik iš lietuvių, bet ir iš latvių bei estų disidentinių judėjimų narių, taip siekiant dar labiau atkreipti dėmesį į Molotovo-Ribentropo pakto nusikaltimus.
Signatarų paieškos ir memorandumo paskelbimas
Parengtą dokumentą 1979 m. vasarą A.Terleckas nuvežė į Tartu parodyti estų disidentui Martui Olavui Niklusui. Su juo tų metų rugpjūčio 12 d. A.Terleckas aptarė memorandumo turinį.
Po memorandumo turinio aptarimo M.O.Niklusas su trejetu savo bendražygių pasirašė memorandumą. Tai buvo reikšmingas momentas – memorandumą parėmė ne vien lietuviai, bet ir estų tautos atstovai.
Rugpjūčio 15 d. A.Terleckas grįžo į Lietuvą, kur Šiauliuose susitiko su pažįstamais ir iš jų gavo dar kelis palaikymo parašus. Po šito susitikimo dokumentas buvo patikėtas Jadvygai Petkevičienei, kad ji nuvyktų į Latviją ir gautų latvių palaikymą.
Nuvykusi į Latviją, J.Petkevičienė nuvažiavo pas Ivarą Žukovskį ir ten gavo šešių Latvijos disidentinio judėjimo narių pritarimą. Po J.Petkevičienės parvežtų parašų šio dokumento turinį parėmė visos trys „Baltijos seserys“.
Norėdamas paskelbti šį memorandumą ir gauti dar „stipresnį“ užnugarį, A.Terleckas rugpjūčio 20 d. su žmoną nuvyko į Maskva, ten susitiko su žinoma disidente Malva Landa.
Pokalbio metu jie nutarė, kad memorandumo tekstas yra taisytinas ir jį reikia papildyti. Todėl A.Terleckas su M.Landos pagalba dar kartą jį redagavo.
Po šių pakeitimų A.Terleckas buvo pasirengęs šį memorandumą parodyti kitiems Rusijos disidentams. Tiesa, jam iš pradžių niekaip nepavyko gauti Andrejaus Sacharovo ir jo žmonos Jelenos Bonner pritarimo, nes tuo metu Maskvoje jų nebuvo.
Bet per jų bendražygius pavyko su jais susisiekti ir gauti A.Sacharovo ir J.Bonner pritarimą dėl memorandumo paskelbimo.
Memorandumo variantas su 45 lietuvių, latvių ir estų parašais, padedant Tatjanai Velikanovai, buvo perduotas Vakarų žurnalistams. Taip pat šis memorandumas buvo išsiųstas Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir kitų Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybėms bei Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui.
Apie dokumento sėkmingą paskelbimą A.Terleckas su kitais bendražygiais sužinojo būdami Vilniuje. Rugpjūčio 23 d. „Amerikos balsas“ ir daugelio kitų užsienio valstybių radijai pranešė apie memorandumą.
Svarbu paminėti, kad memorandumo versijos buvo kelios, bet jose skyrėsi memorandumo signatarų skaičius. Kadangi į Vakarus buvo išsiųsta versija su 45 signatarų parašais, šis memorandumas buvo pramintas 45 pabaltijiečių memorandumu.
Po šio memorandumo paskelbimo A.Terleckas ir kiti jo bendražygiai džiaugėsi sėkmingu darbu. Žinoma, džiaugsmas tęsėsi neilgai, nes jie netruko sulaukti režimo dėmesio.
Memorandumo pasekmės
SSRS viduje ir už SSRS ribų kilo didelis šurmulys. Pirmiausia šio memorandumo paskelbimas atkreipė įvairiausių žmonių, esančių Vakaruose, dėmesį.
Vienas pirmųjų apie šį memorandumą tuomet jau Vakaruose buvęs Tomas Venclova. Jo nuomone, memorandumas buvo svarbiausias Baltijos valstybių pustrečio dešimtmečio nelaisvės dokumentas.
Po šito dokumento Lietuvos laisvės lyga ir A.Terleckas atkreipė į save represinių struktūrų dėmesį. Taigi dėl šio dėmesio atsiradimo prasidėjo kratos ir suėmimai.
Buvo suimtas ne vienas prie memorandumo paskelbimo prisidėjęs disidentas. Jie buvo baudžiami ištrėmimu ir kalėjimu. Lietuvos laisvės lygos veikla dėl šio memorandumo organizavimo irgi buvo uždaryta.
Antra šio paskelbimo pasekmė vyko jau už SSRS ribų. Dėl šio memorandumo paskelbimo užsienio valstybėse prasidėjo plačios diskusijos, kurių metu buvo kalbama apie Baltijos valstybių okupaciją.
Pasinaudodami kilusiu triukšmu, „45 pabaltijiečių memorandumą“ Baltijos šalių diplomatai 1979 m. gruodžio mėn. įteikė Jungtinių Tautų Organizacijai.
Memorandumas išprovokavo tai, kad Europos Parlamentas 1983 m. sausio 13 d. pradėjo svarstyti, kokia situacija yra Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Tai buvo pirmas kartas nuo Lietuvos okupacijos, kai tokio aukšto rango politinė institucija svarstė situaciją Baltijos šalyse.
Ir ne tik svarstė. „45 pabaltijiečių memorandumo“ pagrindu Europos parlamentas priėmė rezoliuciją, dėl kurios egzistavimo Baltijos valstybių išsivadavimas iš SSRS tapo realesnis.
Teksto autorius Julijonas Šileika yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.
