Patarimais, ką daryti tokiais atvejais, naujienų agentūros UNIAN portale dalijasi psichologė Anna Solnceva. Nors ji rašo Ukrainos auditorijai, patarimus galima pritaikyti Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje.
„Kaip suprasti „patys save bombarduojame“? Kaip „nebuvo gimdymo namų“? – populiariais propagandiniais naratyvais stebisi psichologė. – „Kapituliacija“, „karo balandžiai“ ir kiti propagandiniai naratyvai… (Šiame straipsnyje ukrainiečių žurnalistai išanalizavo kai kuriuos iš jų – red. past.)
Girdi tai ir nutyli, netiki tuo, ką išgirdai. O paskui supranti, kad tai įgarsinančių žmonių galvose tvyro kažkokia kvaila tamsa.“
A.Solncevos žodžiais, šiuo atveju yra dvi galimybės. Pirmas – kol kas vengti jautrių temų, bet anksčiau ar vėliau perteikti tiesą, išlaisvinti žmogų iš propagandos hipnozės. Antrasis – nutraukti santykius, prarasti ryšius ir kentėti.
Šiuo atveju esą gali būti nepaprastai sunku, lyg išgelbėti žmogų iš totalitarinės sektos: „Padės tik jausmai, laikas ir tam tikros taisyklės.“
Psichologė siūlo niekada neatakuoti „zombiu paversto“ žmogaus logika, negėdyti. Reikia emocinio, šilto, neverbalinio kontakto, bet, jei šiuo metu valdo neapykanta daug kam, geriau nė nepradėti, nes tai bus „perskaityta“.
Taip pat būtina suprasti, kad tokio žmogaus sąmonėje atsivėrusi juodoji skylė, į kurią skrieja viskas, kas nepraeina zombių lojalumo „patikros“. Net jei likusi žmogaus dalis atrodo normali. Šioje vietoje reikia kantrybės, jos stokojant taip pat geriau nepradėti.
Dar prieš pradedant bendrauti reikia prisiminti, kas sieja su šiuo žmogumi. Pavyzdžiui, tai yra mama, kitaip tariant, kažkas artimo. Tai esanti svarbi geros valios ir vilties užmegzti kontaktą sąlyga.
Siūloma dažnai kalbėtis su žmogumi, ramiai ir neutraliomis temomis. Svarbu palaikyti dialogą – išgirsti, jausti, papildyti vienas kitą.
Patartina kvėpuoti panašiu intensyvumu. Profesionalai tai vadina „apdaila, priderinimu“ (po to seka „vedimas“) – žmogus tampa savu, prisijaukina pašnekovą. Dar reikėtų gauti penkis šešis „taip“ į bet kokius klausimus.
Tuomet reikia priartinti žmogų prie bendros temos. Tai gali būti kažkas visai banalaus: „Norėčiau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi“, „Verčiau atšiltų“... Svarbiausia, kad būtų kompromisas. Galima panaudoti slaptą triuką – „suvienyti jėgas“ prieš ką nors kitą.
Galiausiai – finalas. Pamačius, kad viskas veikia, galima pradėti pasakoti konkrečias istorijas. Pavyzdžiui: „Mano draugė rašo iš Lvivo...“
Iš pradžių nereikia nieko aiškinti, tiesiog pateikti faktus, konkretų dalyką, papasakoti istoriją, švelniai privedant prie trumpos (poros pastabų lygio) diskusijos. Pašnekovas nėra racionalus, todėl reikia vengti spaudimo, apibendrinimų ir būtinų akcentų.
Tokias istorijas (tvirtus faktus) pasakojant kasdien, ateis momentas savo požiūriui išreikšti. Kokia gali būti reakcija į tai? Tikrai nebebus neapykantos ir atstūmimo.
Teisingai paruošus sceną, reakcija bus rami ar liūdna, gynybinė, bet su supratimu. Bus atodūsių, pauzių, užkabinimų: „Aš viską suprantu, bet taip negali būti, netikiu...“ Taip atrodo judėjimas šviesos link.
Svarbu suprasti ir tai, kad ateityje vis tiek bus būsenų kaip iš ligoninės paleistam narkomanui – nuotaikų kaita, momentiniai šuoliai nuo susitarimo prie neigimo. Bet kaskart bus lengviau. Pašnekovas keičiasi ir labai svarbu, kad jis tai daro pats.
