Lietuvą okupavus sovietams, M.Biržiška su šeima emigravo į JAV, ten 1962 m. mirė. Į Lietuvą perlaidojimui M.Biržiškos, jo brolių ir žmonos palaikai turėtų būti parskraidinti vasarą. Išskirtiniame interviu portalui neseniai Lietuvoje lankęsi 15min signataro Mykolo Biržiškos anūkai Venta ir Vytautas dalijosi prisiminimais apie senelį, kuris jiems dalį gyvenimo buvo kaip tėvas.
– Kaip jaučiatės sulaukę Lietuvos valstybės, prie kurios kūrimo tiek prisidėjo ir jūsų senelis, šimtmečio minėjimo?
Vytautas. Džiaugiuosi, aišku. Nuo pat mažens galvojau apie tą dieną: kaip bus, kiek man metų jau tada bus, ar bus Lietuva laisva. Kai buvau gimnazijoje, tiesą sakant, jau neturėjau vilties, kad sovietai mus kažkaip paleis. Tarybų Sąjungos žlugimas, prasidėjęs 1989 metais, buvo kažkas neįmanomo. Bet viskas pasikeitė.
Pirmą sykį Lietuvą aplankiau 1993 metais. Tada pasirodė, kad čia baisi netvarka: griuvėsiai, mafijos grasinimai. O dabar jau gražu viskas, atitinka aukštus europinius standartus.
Pirmą sykį Lietuvą aplankiau 1993 metais. Tada pasirodė, kad čia baisi netvarka: griuvėsiai, mafijos grasinimai. O dabar jau gražu viskas, atitinka aukštus europinius standartus.
Venta. Aš vaikystėje svajojau apie Lietuvą, upę Ventą Viekšniuose, Vilniaus miestą iš visų brangaus senelio pasakų. Jis taip labai mylėjo tėvynę, kiekvieną dieną savo gyvenime siekė Lietuvos laisvės, ir mus, anūkus, įkvėpė ta meilė.
Deja, po ilgo laiko mūsų viltis silpnėjo. Bet staiga viskas pasikeitė su laisve. Siena griuvo. Šeimos ryšiai atgimė, tėvo žemes, dokumentus sutvarkėme, pradėjome keliauti, tai buvo didžiausias džiaugsmas.
– Kokie jūsų stipriausi prisiminimai iš vaikystės apie senelį M.Biržišką? Ar dažnai jį matydavote, bendraudavote? Apie ką kalbėdavotės?
Vytautas. Mes kartu gyvenome, dvi šeimos po vienu stogu Los Andželo mieste. 1955 m. buvo mūsų šeimos didžiausia krizė: rugsėjo mėnesį mirė Bronislava (senelė, Mykolo Biržiškos žmona), tada lapkričio gale mirė mano tėvas Kazys Barauskas, o po to sausio mėnesį mirė Mykolo brolis Vaclovas. Nežinau, iš kur Mykolas pasisėmė tiek daug ramios stiprybės, jis tapo mums, vaikams, tėveliu. Palydėdavo į mokyklą, mokė lietuviškos kalbos, bendros kultūros ir istorijos, mus ramino, kai apsiverkdavom. Buvo puikus mūsų tatukas.
Venta. 1955 metais mūsų šeima griuvo… Babūnė, tėvelis, dėdė mirė, mama susirgo, mes vos išsilaikėme. Mūsų brangus senelis, jau 73 metų, mus prižiūrėjo, ramino, mokė, linksmino. Mums visiems buvo labai sunku. Ačiū Dievui, teta Marilė (Mykolo dukra Marija) ir dėdė Stasys po keleto metų atsikraustė iš Londono į tuos pačius namus, ir naujas gyvenimas prasidėjo.
– Koks jūsų senelis buvo žmogus? Kokiomis būdo savybėmis pasižymėjo?
Vytautas. Kuklus, švelnus, mylintis. Prieš mus niekada nekėlė balso, iš viso niekuomet nepyko. Labai tvarkingas buvo – kasdien atsikėlęs rašė į savo dienoraštį, kaip oras, temperatūra, kas jam laiškus siuntė ir kam atrašė, bei bendrus pastebėjimus ir jausmus.
Kai nervinosi, kartais išgerdavo valerijono lašiuką, atsimenu tą man labai nemalonų kvapą. Dūmodamas, mąstydamas žingsniuodavo susiėmęs rankas už nugaros, vis žengdavo 4 ar 5 žingsnius į priekį ir atgal. Dažnai ėjo į didelę viešąją biblioteką miesto centre, kur draugavo ir bendravo su visų tautų mokslininkais, ten buvo lenkų, ukrainiečių, rusų, vokiečių, prancūzų, o aš eidavau į vaikų skyrių ieškoti Jacko Londono knygų.
Venta. Senelis buvo labai ramus, malonus ir kantrus. Aš neatsimenu jo pikto. Kai buvau labai emocionali, ypač paauglystėje, jis mane nuramindavo. Mažesnė būdama jį kankinau, nebūdavo galo mano prašymams, tai namuką nupiešti prašydavau, tai kokį vaizdą iš jo pasakojimų. Juos ir dabar matau – buvo daugiausia Viekšniai.
Jis nieko blogo nesakė apie kitus žmones. Jeigu kas jam nepatiko, jis neparodydavo savo minčių, visados buvo labai diplomatiškas. Aš daug supratau, kartais pastebėdavau prisikabinusius žmones, kurie ne tikri draugai. Išmokau mandagumo iš jo.
– Gal atsimenate, kokių konkrečių su juo susijusių istorijų iš savo vaikystės?
Vytautas. Kai pradėjau lankyti vaikų darželį, mokyklą, jis paimdavo už rankos ir mane kasdien palydėdavo. Vėliau, atsimenu, kai buvo JAV prezidento rinkimai tarp kandidatų Kennedy ir Nixono, jam labiau patiko Kennedy, kada visi lietuviai rėmė Nixoną dėl partinių respublikonų ideologijos.
Vėliau, atsimenu, kai buvo JAV prezidento rinkimai tarp kandidatų Kennedy ir Nixono, jam labiau patiko Kennedy, kada visi lietuviai rėmė Nixoną dėl partinių respublikonų ideologijos.
Lietuvių visuomenė Amerikoje labai palaikydavo konservatorius, o jis per visą gyvenimą buvo socialdemokratas. Bet bendruomenė taip jį remdavo, kad jis nutolo nuo to reikalo.
Venta. Mane irgi palydėdavo į mokyklą. Penktadieniais važiuodavome tramvajumi į centrinę Los Andželo biblioteką, kurioje knygos atidarė mano akis į pasaulį. Iki vakaro senelis bendraudavo su kitais dipukais ir dirbo, o aš buvau laisva kaip paukštis tarp knygų ir svajonių.
Jis dažnai mus lydėjo į muziejus netoli prie namų, į parką, skaitė pasakas mums. Jam labai patiko bendrauti su lietuviais per Kaziuko mugę ir Lietuvių dienas parke. Senelis dažnai kalbėjo apie rimtus dalykus parapijos salėje, bet aš buvau per jauna suprasti. Salė visados buvo pilna.
– Trumpai papasakokite ir apie savo gyvenimą JAV. Kaip jis klostėsi? Kur gyvenate dabar?
Vytautas. Mūsų gyvenimas buvo sunkus, nors, aišku, ne toks kaip mūsų sibiriečių tremtinių. Aplink mus tiek turtuolių, o mes neturtingi. Ypač, kai mirė tėvas. Tėvai ir seneliai nelabai priprato prie Amerikos šiurkštumo, motina baisiai nervinosi, gyvenimas buvo sunkus.
Kažkaip aš išsikrapščiau ir įstojau į Kalifornijos universitetą Los Andžele (UCLA), gavau anglų literatūros bakalaurą. Turėjau dirbti visą laiką, kol studentavau, tai mano pažymiai nebuvo nuostabūs.
Kita mūsų karta jau geriau prasimušė – Ventos sūnus gydytojas, o mano dukros abidvi mokslininkės, biochemijos ir epidemiologijos specialistės. Dabar sugrįžau ir gyvenu tuose namuose, kur mes visi užaugome. Gyvenau šiaurės Kalifornijoje, išsiskyriau su žmona po 15 metų, ir sugrįžau padėti mamytei, kuri jau buvo sena ir silpnutė, tuomet dirbau kompiuterių tinklo inžinieriumi.
Kai mamytė pasimirė, aš ėmiau tvarkyti ir remontuoti tuos senus namus, dabar jau ruošiame juos parduoti.
Venta. Nuo pat jaunystės dirbau įvarius darbus, ištekėjau jauna, išsiskyriau. Studijavau, bet, deja, neturėjau lėšų nei galimybės baigti universitetą. Užauginau puikų sūnų Vincą, gydytoją kaip mano prosenelis Antanas Biržiška. Vincas kalba lietuviškai ir myli Lietuvą, pirmas iš mūsų šeimos grįžo į Lietuvą 1987 metais.
Abidvi dukros gabios, prasimušę Jeilio universitete. Visi trys Lietuvos piliečiai, jau pora kartų visi čia buvo atkeliavę.
Gyvenu šiaurės Kalifornijoje, 204 žmonių kaime netoli San Fransisko. Dabar esu pensininkė.
– Ar, gyvendami JAV, palaikėte ryšį su Lietuva?
Vytautas. Laiškų iš giminių Lietuvoje būdavo retai, bet jų negalėjo daug būti, viską stebint tarybinei valdžiai. Palaikėme ryšį su Amerikos lietuviais, dalyvavome kultūros reikaluose, su skautais ir t.t.
Venta. Kol mes buvom jauni, ilgai nežinojom, kur kas iš mūsų šeimos gyveno. Bene visi ilgai kentėjo Sibire. Kada laiškai prasidėjo, istorijos buvo pilnos sunkenybių, mums, vaikams, buvo sunku suprasti tokį sunkų gyvenimą. Buvo sunku palaikyti ryšius.
Nuo 1990 m. buvo laiškų daugiau, kartais telefonu kalbėdavome, bet nelabai sėkmingai. Pradėjom keliauti 1990 m. ir ryšiai pasidarė stiprūs.
– Kaip jautėtės, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma?
Vytautas. Džiaugiuosi, netikėjau. Visas pasaulis tuo metu matė, kad būti lietuviu tai tikras garbės dalykas.
– Kiek kartų lankėtės Lietuvoje? Kokie stipriausi įspūdžiai, atvykus iš JAV?
Vytautas. Pirmą kartą – 1993 m., su motina ir seserimi. Po to dar 4 sykius buvau, bet visados trumpai. Norėčiau ilgiau pabūti, o gal ir nuolat būti.
Venta. Aš pirmą kartą irgi lankiausi 1993 m. Lankiausi jau 8 sykius, vis ilgesniam laikui. Man didelis įspūdis matyti, kokiais dideliais žingsniais mūsų tauta progresuoja, visados smagu sužinoti daugiau apie senelį ir mūsų šeimos bei tautos istoriją, džiugu ir kad po truputį mano kalba grįžta.
– Ar pastebite, kad Lietuva, Lietuvos žmonės keistųsi?
Vytautas. Įdomu, kad senoji karta gerai kalba ir rašo rusiškai, o jaunoji visai ne, tik angliškai. Tikras požiūrio keitimas. Tikiuosi, kad dėl šio pasikeitimo tarp kartų neatsiranda daug tarpusavio nesupratimo.
Venta. Iš pradžių pastebėjau, kad kultūra gana greitai pradėjo keistis į vakarietišką, bijojau, kad Lietuvos tradicijos išnyks. Gaila, kad tiek daug lietuvių iškeliavo į visas puses pasaulio. Bet Lietuva yra tokia graži, aš turiu tikėti, kad žmonės po laiko grįš namo. Čia yra gili, unikali ir svarbi kultūra, reikia laikyti.
– Kodėl svarbu, kad prof. Biržiška ir jo broliai bus perlaidoti Lietuvoje?
Vytautas. Lietuvoje buvo jų pilna gili istorija, darbas, jų žmonės, jų tauta, jų visa dūšia. Tenai jie tikrai priklauso, o Amerikoje galima pasakyti, kad niekas nepriklauso – visi imigrantai.
Venta. Jie mylėjo Lietuvą visa savo širdimi. Jeigu jie būtų pakankamai ilgai gyvenę, jie būtų grįžę atsiradus pirmai saugiai galimybei. Jiems nieko nebuvo svarbesnio. Jie yra gerbiami ir mylimi, įkvepiantys aukščiausio lygio patriotizmo pavyzdžiai, daug kartų Biržiškų, daug šimtmečių.
– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms per kitą šimtmetį?
Vytautas. Gyvuoti dar šimtą šimtmečių.
Venta. Giliai įkvėpkime ir kvėpuokime laisvės džiaugsmu. Niekada neužmirškime praeities. Niekada negalime pasiduoti.
