M.Bienas teigia, kad dauguma Lenkijos karinių oro uostų naudoja plėšriuosius paukščius. Tą patį daro ir keletas civilinių oro uostų. Likusieji paukščius nuo tako vaiko specialiai sukurtais garso signalais.
Sakalas ir vanagas yra tai, prie ko kiti paukščiai niekada nepripras.
Profesionalas teigia, kad prie bet kokių garsų paukščiai ilgainiui pripranta ir jų nebesibaido: „Sakalas ir vanagas yra tai, prie ko kiti paukščiai niekada nepripras.“
M.Bienas pasiima sakalą ir išvažiuoja į atvirą oro uosto erdvę. Nuima jo galvos gaubtą. Pareigūno liemenę dėvintis šuo – ne šiaip šauni kompanija. Jis pabaido paukštį. Tai ženklas sakalui, kad reikia skristi kuo toliau ir medžioti.
Sakalas suka ratus, o šeimininkas – mėsos gabalą ant virvės. Plėšrūnas vis bando „sumedžioti“ mėsą, tačiau M.Bienas gardumyną vikriai patraukia. Netrukus – staigus žemas skrydis ir sakalas pačiupo grobį. Visiems žiūrovams teko palaukti kelias minutes, kol paukštis pasistiprino.
Jei per treniruotę ar tikrą paukščių vaikymą sakalas ar vanagas pasigautų kokį grobį, jis turi teisę jį ir sulesti. „Tokie gamtos dėsniai – natūralu“, – daug neaiškino sakalų dresuotojas.
M.Bienas pasakoja, kad tokiai tarnybai sakalai ir vanagai paruošiami per geras tris savaites. Jiems tereikia išmokti paleistiems sugrįžti pas savo šeimininką. Paukščių kaina gali svyruoti nuo šimto eurų iki dešimties tūkstančių.
