Bet ar tų lietuvių, kurie jau ne vienerius metus dirba Ukrainai reikia pačiai Lietuvai? Kodėl ne vienas patyręs specialistas, užuot dirbęs tėvynei, savo patirtimi dalijasi svetur?
Su LRT.lt bendravę įvairių sričių specialistai ir politikai vienu balsu sakė, jog Ukraina išskėstomis rankomis priima ir savo noru atvykstančius, ir Europos Sąjungos (ES) deleguojamus Lietuvos atstovus konsultuoti valstybės institucijas ar dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis.
Kas išveja lietuvius – o galbūt traukia į karo sukrėstą Ukrainą? Siekiai pasidalinti sukaupta profesine ar politine patirtimi, postai, noras užsidirbti? O gal – galimybių savo patirčiai pritaikyti nebuvimas Lietuvoje?
„Bendra istorija, kuri prasidėjo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, ukrainiečių sąmonėje yra įsitvirtinusi kaip pozityvi nuostata. Juk lietuviai Ukrainoje buvo tie, kas padarė viską, kad bendros valstybės laikais įvyktų daug pozityvių civilizacinių lūžių. Ir dabar, kai ukrainiečiai ėmė siekti narystės ES ir NATO, lietuviai buvo vieni pirmųjų draugų, kurie labai energingai bei dalykiškai padėjo ir tebepadeda“, – teigė buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, šioje šalyje dažnai besilankantis premjero visuomeninis patarėjas užsienio politikos klausimais Petras Vaitiekūnas.
Pasiima paramos tiek, kiek sugeba
Pasak P. Vaitiekūno, lenkų specialistų ir ekspertų, talkinančių Ukrainai, šiuo metu – kur kas daugiau nei lietuvių, tačiau įvairiose valdžios institucijose ir vyriausybėje mūsų tautiečių dirba daugiau nei dešimt.
„Ukraina ir Lietuvos, ir kitų šalių specialistų pagalbos pasiima tiek, kiek sugeba. Bet lietuvių pagalba šioje šalyje pirmiausia skirta Lietuvos interesams patenkinti. Iki karinio konflikto su Rusija Ukrainoje lietuvių verslininkų buvo tikrai nemažai. Tačiau svarbiausia, kad, prasidėjus kariniams veiksmams, Lietuva stojo į Ukrainos pusę. Sykiu mes stojome ginti ir savo šalies interesų – kad prezidentas Vladimiras Putinas neateitų žudyti mūsų vaikų ir griauti mūsų namų“, – įsitikinęs P.Vaitiekūnas.
Diplomatas teigė, kad ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir vyriausybė deda visas pastangas, kad Ukraina judėtų ES ir NATO narystės link, nors ukrainiečių nuotaikos šiais klausimais – įvairios: juntamas nepasitenkinimas būtinų reformų sparta, jų rezultatais.
„Bet aš, ramindamas ukrainiečius, visada prisimenu, kad ir pačios pirmosios Lietuvos vyriausybės po nepriklausomybės atkūrimo jokių stebuklų nesukūrė. Tik kai pradėjome reformas savo šalyje, mūsų kantrybės resursai dar buvo kur kas didesni, o ukrainiečiai po nepriklausomybės atkūrimo, praėjus dviem dešimtmečiams, vėl pradeda viską iš naujo. O bet kurioms reformoms reikia laiko ir strateginės kantrybės“, – kalbėjo P. Vaitiekūnas.
Iš Briuselio – į Ukrainą, bet ne į Lietuvą
Buvęs Lietuvos finansų ministras ir Europos Komisijos komisaras Algirdas Šemeta, 2014 m. baigęs savo kadenciją Briuselyje, tolesnę savo karjerą nutarė tęsti ne Lietuvoje, o Ukrainoje, ir tų pačių metų gruodį Kijeve pradėjo vadovauti Verslo ombudsmeno tarnybai (OVT), kuri buvo įkurta Ukrainos vyriausybės bei tarptautinių finansinių organizacijų pastangomis.
„Maniau ir manau, kad Ukrainoje šiuo metu vyksta tai, nuo ko priklausys visos Europos, Lietuvos ir, ko gero, viso pasaulio ateitis. Todėl man norėjosi prisidėti prie tų reformų, kurios šiandien vyksta Ukrainoje. Pasitaikius progai čia padirbėti, apsisprendžiau išvykti“, – sakė A.Šemeta, paklaustas, kodėl, baigęs eurokomisaro kadenciją, nesugrįžo į Lietuvą.
Jis pasidžiaugė, kad per trumpą laiką pavyko sukurti aktyviai dirbančią OVT, kuri vos per keturis savo veiklos mėnesius iš Ukrainos verslininkų jau gavo beveik keturis šimtus skundų. Juos išnagrinėti teks nedideliam penkiolikos žmonių tarnybos kolektyvui.
„Smagu, kad penkiasdešimt bylų pavyko išnagrinėti, ir padėjome Ukrainos verslininkams tiesiogiai susigrąžinti apie 135 mln. grivinų. Tai – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimas, finansinių sankcijų, baudų, muitinės sprendimų sulaikyti krovinius ar baudžiamųjų bylų panaikinimas“, – vardijo savo vadovaujamos tarnybos nuveiktus darbus A.Šemeta.
Tačiau didžiausias OVT pasiekimas, pasak jo, tas, kad Ukrainos verslininkai žino, jog turi užnugarį ir kur kreiptis, kai su jais nesiskaitoma.
Reformos realiai nevyko
Vardindamas problemas, kurios Ukrainą atvedė prie sudėtingos ūkio situacijos ir visuomenės nepasitenkinimo, A.Šemeta pirmiausia atkreipė dėmesį, jog per pastaruosius dvidešimt penkerius metus būtinos reformos realiai nevyko.
„Privatizavimas vyko taip, kad iš esmės didžiąją turto dalį savo rankose sukaupė oligarchai. Be to, iki šiol neišnaikinta daug sovietmečio gyvenimo reliktų, kurių Lietuvoje mes jau net nebeprisimename.
Ukrainos valstybės tarnybos veikia labai neefektyviai, tarnautojai netarnauja žmonėms, jaučiasi visagaliais viršininkais ir, kai tik atsiranda galimybė „padėti“ savo svarų parašą, nepraleidžia progos prievartauti kyšius. Jų dydis priklauso nuo srities. Neseniai Charkove buvo sulaikyti keli prokurorai, kurie iš verslininkų prievartavo kyšius – už kiekvieną traukiniais gabenamą konteinerį po 5 tūkst. JAV dolerių. O konteinerių pervežama tūkstančiais,“ – sako A.Šemeta.
Labiausiai OVT Ukrainos verslininkai šiuo metu skundžiasi dėl jiems pagal galiojančius įstatymus negrąžinamo pridėtinės vertės mokesčio. Dėl to jau yra įsigaliojusi nerašyta taisyklė, kad, jeigu verslininkai jiems priklausančio grąžintino mokesčio visos sumos 30 proc. atiduoda tiems, nuo kurių priklauso grąžinimas, tai 70 proc. susigrąžina.
Kartais sveiku protu nesuvokiamos biurokratijos taisyklės arba apskritai jų nebuvimas, pasak A.Šemetos, taip pat pančioja verslininkus. Tie, kas prekiauja žalia mėsa, norėdami padidinti jos kainą, privalo gauti leidimą iš Kainų kontrolės komisijos, tačiau nėra jokių taisyklių, kaip tą leidimą gauti. Esant tokiai situacijai, gali padėti
