Naujasis suoliukas buvo uždengtas iš pačios E.Šimkūnaitės skrynios ištraukta staltiese, o jį atidengta patikėta žiniuonės vardo labdaros ir paramos fondo valdybos nariams.
Kaip kalbėjo E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė, visi pažinoję žiniuonę puikiai prisimena, kaip ji mėgdavo sėdėti ant suolo, lesinti paukščius, stebėti gamtą.
Ji turbūt maloniai sėdėtų šitame pavėsyje, galvotų apie Lietuvos gamtą, jos išsaugojimą, apie žolynus, apie gyvenimo vertybes ir filosofijas, – sakė B.Karnickienė.
„Jai labai gerai tada mintys klostėsi, daug straipsnių parašė. Mes džiaugiamės, kad Kairėnų botanikos sode atsiranda galimybė turėti suoliuką, kuris primins E.Šimkūnaitę. Ji turbūt maloniai sėdėtų šitame pavėsyje, galvotų apie Lietuvos gamtą, jos išsaugojimą, apie žolynus, apie gyvenimo vertybes ir filosofijas“, – sakė fondo valdybos pirmininkė.
Suoliukas pagamintas iš lietuviškos eglės, o tai, anot B.Karnickienės, irgi simboliška – eglė ne tik dainose apdainuota, sakmės apie ją sukurtos, bet ir E.Šimkūnaitė eglei medžių horoskope yra skyrusi vieną mėnesį – vasarį.
Pagerbiant E.Šimkūnaitę rugsėjo 13 dieną Vilniuje taip pat bus atidengtas paminklinis akmuo skverelyje Lazdynuose. Šiame rajone kukliame bute mokslininkė gyveno ne vieną dešimtmetį.
E.Šimkūnaitė gimė 1920 metais (mirė 1996 m.) kovo 11-ąją Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos-Šimkūnienės šeimoje. Kartu su kitais pabėgėliais šeima į Lietuvą parvyko 1922 metais ir įsikūrė Tauragnuose. Čia, vaizdingoje vietoje, E.Šimkūnaitė augo – Tauragnus supa ežerai, pušynai, senos girios, padavimais apipinti piliakalniai. Ji nuo mažens mylėjo gyvūnus, mėgo klausytis senų žmonių pasakojimų apie senovę, stebuklingą gydomųjų žolynų galią, klausytis dainų ir pasakų.
Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, ji įstojo į Utenos gimnaziją (baigė 1937 m.). Pasirinko tėvo profesiją, todėl 1937 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, dirbo Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. – Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente.
Po karo vertėsi sunkiai, dirbo įvairiose vietose, o 1950 m. rugsėjo mėn. grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė savo mokslinį darbą. Vėliau dirbo tiek Lietuvoje, tiek Kazachstane, Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties „Aris“ direktore.
1971 metais E.Šimkūnaitė Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“. Tai pirmoji ir turbūt vienintelė disertacija, kurioje nagrinėjami Lietuvos vaistinių augalų resursai. 1975 metais, norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, E.Šimkūnaitė išėjo į pensiją.
Visą savo gyvenimą habilituota mokslų daktarė E.Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ji parašė ne vieną knygą, daugybę mokslinių straipsnių, į susitikimus su ją prisirinkdavo pilnos salės žmonių, kurie mokėsi iš jos sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties.
Kaip rašoma E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo tinklalapyje, E.Šimkūnaitė buvo sudėtingo, prieštaringo, dažnai ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies. Ką turėjo, tuo dalindavosi su kitais. Buvo draugiška, visada pasiruošusi visiems padėti. Švelnumo nemėgo. Turėjo humoro jausmą, dažnai pati juokdavosi iš savęs, vadindama save ragana, mėgdavo vaidinti pranašautoją, raganauti, burdavo iš surinktų per Jonines žolynų, spėdavo ateitį iš delno, sudarinėdavo horoskopus.
