Su Joana susitinkame jos darbo kabinete Kaišiadoryse. Pirmiausiai į akis krinta, rodos, netinkamai išdėliotos kėdės. Svečią pasodinusi į prabangų besisukantį odinį boso krėslą, pati klesteli ant paprastutės, iš pažiūros nepatogios, kėdutės.
„Man ši patogesnė. Kaip aš anoje, odinėje, atrodyčiau...“, – šypteli Joana.
Ant lentynų – senutėlis radijo imtuvas. Teisėja paaiškina, kad tai – jos senelio palikimas. Neveikia, nenorėjo išmesti, tad pavertė kabineto dekoracija.
Nustebina ne tik eklektiškumo pomėgis. Ant lentynų – senutėlis radijo imtuvas. Teisėja paaiškina, kad tai – jos senelio palikimas. Neveikia, nenorėjo išmesti, tad pavertė kabineto dekoracija.
Čia pat, šalia įvairiausių kodeksų, – Rubiko kubas. Joana prisipažįsta, dažnai jį paimanti į rankas. Pajuokauja, kad kartais jo pagalba sprendžia bylos baigtį: sudės per tam tikrą laiką ar ne. Pašmaikštaujame, kad ir padėjėjus tikriausiai tikrina šiuo spalvotu kubu.
Ant lentynos – ir draugų dovanota skrynelė. O kokie lobiai joje slepiasi?
„Teisėjo regalijos“, – traukdama iš jos 1 000 eurų vertės pasidabruotą teisėjo ženklą, mantijos klostę pasitaiso Joana.
„O kur teisėjo plaktukas?“, – bandau pajuokauti ir aš.
„Viską jūs norite parduoti. Juk ne aukcionas“, – šypteli ji.
Kadangi ką tik praėjo pietų metas, pasiteirauju, kur Joana dažniausiai pietauja. Atsakymas nenustebina – kabinete.
„Jei kas kur išsiveda, einu, – ant stalelio dėdama saldėsių dėžutę, prasitaria teisėja. – Kadangi visi po pietų, patieksime prie arbatos tik saldainius. Imkit, imkit. Aš tai vėliau, kai jūs išeisit. Pabaigsiu“.
Bet ar liks? Kabinete nuskamba juokas. Kaip tai įprasta moterims: be saldėsių – nė dienos.
Pokalbio eigoje Joana prisipažįsta, kad bendraudama su artimaisiais stengiasi teisę užmiršti. „Juk tai taip kitiems žmonėms neįdomu“, – paaiškina teisėja. Tačiau interviu metu kalbos apie darbą mezgėsi ne kartą, nors susitikome pakalbėti apie Joanos laisvalaikį. Uždarius šios teisėjos kabineto duris supranti, kad darbas, kuriam atlikti kuo puikiausiai tinki, gali būti pačiu didžiausiu pomėgiu.
– Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmuose išsiskiriate savo asmenybe. Kolegos jus apibūdina kaip ypatingai kruopštų, tolerantišką, niekuomet neužmirštantį aplinkinių, „tvirtą stuburą“ turintį žmogų. Pasak bendradarbių, gebate pristatyti ir apginti savo nuomonę, esate pavyzdys to, koks teisėjas iš tikro turi būti. O kokią jūs pati matote save?
– Toks kolegų įvertinimas – staigmena. Labai malonu, kad nusipelniau publikos nominacijos. Taip, esu įvairialypė asmenybė. Taip, aš kruopštukė. Gal aplinkinius tai kiek ir erzina: labai reikli sau, tad reikli ir kitiems. Manau, dirbant teisėjo darbą kitaip ir būti negali.
– Pareigingumo jausmas išsivystė matant kokį tinkamą pavyzdį?
– Yra toks stereotipas, kad kruopštukės – moterys. Tačiau kruopštumo su teisės aktais, dokumentais mane išmokė vyrai. Iki teismo aš dirbau ministerijų (Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų bei Vidaus reikalų ministerijose – aut. past.) teisės skyriuose, kuriems vadovavo vyrai, buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Kaip teisėjai praktikai jie buvo labai kruopštūs, atidūs ir to reikalavo iš savo pavaldinių. Pradžiai tai buvo netikėta. Gaudavau teisės projektą, liepdavo parengti pastabas. Parengdavau, o jie vis tiek rasdavo tiek daug „kabliukų“...
– Teisėja dirbate beveik dešimtmetį. Ar prisimenate tą jausmą, kai pirmą kartą užsidėjote mantiją?
– Užsidėjau, kai ėjome duoti priesaikos. Tuomet, pamenu, galvojau tik apie tai, kaip perskaityti priesaiką, kaip teisingai ją sukirčiuoti, nepadaryti klaidų. Prašiau, kad draugė filologė sukirčiuotų. Tad dėl pačios mantijos jokių emocijų tuomet nekilo. Prezidentė, priesaika... Buvo kitų rūpesčių. Neprisimenu ir savo pirmosios bylos.
– Šiandien eidama į posėdžių salę vis dar jaudinatės?
– Taip, ir net nesuprantu, kodėl. Žinai, kad įrašinėja tave jau tūkstantį pirmą kartą, bet vis tiek jaudiniesi. O dar filmuoti žada pradėti. Viskas ilgiau užtruks, nes juk reiks, kaip moteriai, peržiūrinėti, kaip ten atrodei (nusijuokia).
– O kaip vertinate tuos, kurie kuria įstatymus? Ar pasikalba teisėjai apie tai: „Ką jie ten daro?“
– Mes negalvojame, ką jie ten daro. Galvojame, o ką mums dabar daryt? Šiaip esu apolitiška.
– Kokie jūsų profesiniai tikslai? Juk daugelis teisėjų svajoja apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kabinetus.
– Man gerai taip, kaip yra dabar. Juk teisėjo darbas jau yra toks pasiekimas! Neturiu ambicijų. Man visai čia, Kaišiadoryse, smagu.
Esu kilusi iš Klaipėdos. Ar norėčiau dirbti teisėja uostamiestyje? Taigi ir dabar dirbu ten, kur pakeliui į namus (teisėja į darbą Kaišiadoryse važinėjasi iš Vilniaus – aut. past.). Kaišiadorys – rajono centras. Aplink daug gražių architektūrinių paminklų. Turime net katedrą. Kai tai pasakau vilniečiams, netiki. Rumšiškės mūsų rajone. Prabangus „Bajorkiemis“. Buvo. Žiežmariuose – vienintelė Lietuvoje medinė sinagoga.
Ar nesinori Kaišiadoryse apsigyventi? Nebespėjau, reikėjo anksčiau galvoti. Kainos sukilo.
– O žmonių elgesys, su kuriais tenka susidurti gyvenime, sužinojus, kad jūs – teisėja, pasikeičia?
– Stengiuosi neatskleisti, kur dirbu. Nebūna taip, kad apsikeičiame keliais sakiniais ir: „Beje, aš teisėja“ (nusijuokia). Tačiau jei tiesa paaiškėja, pajaučiu, kad kažkas pasikeičia. Bent jau balso tembras. Kam reikia girtis? Reikia pasilaikyti sau, kas geriausia.
– Ne vienas kolega užsiminė, kad darbus mėgstate atlikti pati – neužkraunate padėjėjų sprendimų surašymais ir pan. Kai tiek daug gerų atsiliepimų iš bendradarbių, nepagalvojate, kad kelias teismo pirmininkės link – visai tikėtinas?
– Ne, nesu ta, kuri mėgsta administracinį darbą. Kolektyvas myli, kol jam nevadovauji (šypteli).
– Tikriausiai, kaip tikra klaipėdietė, jūrą matote itin retai. Žinote, batsiuvys be batų...
– Iš tiesų, per Velykas lankiausi, o paplūdimio nemačiau. Ir pastarąjį kartą į jūrą įžengiau tik tiek, kad vanduo kelius siekė. Matyt, spraga kažkur auklėjime padaryta – neužgrūdino šaltu vandeniu. Pamenu, vaikystėje mane aprengė dailia suknele. Nuėjome į pliažą. Tempiu tą suaugusiojo ranką, tempiu – taip noriu Baltijos balutę paliesti. Ir kaip kritau... Išsimaudžiau. Teko nusirengti. Graži buvo suknelė...
– O ar toje vaikystėje, kupinoje jūros ir paplūdimio smėlio, pasvajodavote, kad kada nors būsite ponia, lemianti likimus teismo posėdžių salėje?
Mažesnis miestelis, mažesnės bylos. Įvairesnės. Galima įgyti daugiau praktikos. Norėjau tik pasižvalgyti ir tapti... advokate.
– Apie teisėjos darbą nesvajojau. Mano gyvenime labai daug atsitiktinumų. Ir Kaišiadoryse atsiradau netikėtai. Pabodo teisėkūra ministerijose, supratau, kad labiau patinka teisės taikymas. Viena kolegė išėjo dirbti į teismą, kitą. Gavau pasiūlymą ir aš: Kaišiadoryse reikalingas teisėjo padėjėjas. Įdomu. Mažesnis miestelis, mažesnės bylos. Įvairesnės. Galima įgyti daugiau praktikos. Norėjau tik pasižvalgyti ir tapti... advokate. Neilgai trukus kolegos pradėjo klausinėti, kada aš čia laikysiu tą teisėjos egzaminą. Pagalvojau, gal tikrai verta? Egzaminą išlaikyti pavyko iš pirmo karto. Taip, ir man keista (nusijuokia). Išlaikiau, tai kas beliko?
– Kas sunkiausia teisėjos darbe?
– Tam tikros bylos, kurios emociškai paliečia. Sunku atsiriboti. Žmonės atskleidžia savo rūpesčius. Kai kurie itin jautriai kalba. Kai kurie – verkia. Įstringa labiau ne tai, ką jie sakė, o kaip sakė. Iki teismo jų niekas neklausė, niekas neprisileido. Tad atsidūrę teisme jie nori išsakyti viską, mano, kad čia juos pagaliau išklausys. Tai aš suteikiu tą galimybę. Aš jų klausausi. Teisėjai – savotiški psichologai. Nežinau, kaip yra dabar, bet man studijuojant teisę, psichologijos dalykas nebuvo privalomas. Nesuprantama. Socialinis mokslas be psichologijos?
– Gerai perprantate žmones, jų kėslus? Atpažįstate, kuris meluoja? Kad meluoja?
– Aš kiekvienam pasakau: jūs prisiekėte, aš jumis tikiu. Besąlygiškai. Kaip aš galiu prisiekusiu žmogumi netikėti? Tikiu. Neatlieku posėdžių salėje vertinimo. Jis sako, o tai reiškia, kad taip ir yra. Kai vėliau darau analizę, viskas atkrenta savaime. Prikaupi daug visokių aplinkybių, tiesa išsikristalizuoja. O tą akimirką, kai žmogus kalba, juo besąlygiškai tikiu. Smerkiamas yra ne žmogus, o jo poelgiai. Nusivilti žmonių poelgiais taip, yra tekę. Žmonėmis – ne. Pasitikiu jais.
– Tikite, net jei tas žmogus teismo posėdžių salėje prisiekinėja jau trečią ar ketvirtą kartą?
– Tikiu (šypteli). O gal šeštas kartas jau paskutinis?
– Kuo remiantis priimate sprendimą, kai, rodos, abi pusės teisios?
– Bylos detalių visuma suformuoja vidinį įsitikinimą. Lauki, lauki, kol jis susiformuoja. Ir, o, vat šitaip!
– Tenka pasimesti bylų nagrinėjimo metu? Ar posėdžio dalyviai geba kuo nustebinti? Galbūt kada teko nemiegoti, nes ilgai ieškojote teisingo sprendimo?
– Ne, taip nėra buvę, kad nemiegočiau dėl bylos. Jei kažkas ir nustebina, negali to parodyti. Kiekviena byla turi savus prokurorus, advokatus. Nežinai, kokias staigmenas jie tau paruošę. Ar teisėjai sudeda advokatus ir prokurorus į lentynėles: tas toks, o anas anoks? Jie mus suskirsto, pataisos įstaigose nuteistieji suskirsto, kodėl mums negalima? (Šypteli). Taip, iš kai kurių procesinių dokumentų jau gali matyti, koks prokuroras ar advokatas juos surašė. Kiekvienas turi savo braižą.
Aš kiekvienam pasakau: jūs prisiekėte, aš jumis tikiu. Besąlygiškai. Kaip aš galiu prisiekusiu žmogumi netikėti? Tikiu. Neatlieku posėdžių salėje vertinimo.
– Kauno apskritis garsėja rezonansinėmis bylomis. Žmonių nusikalstamumo, žiaurumo lygis didėja? Kokios tendencijos dabar vyrauja teismuose? Kadangi šalia – Pravieniškės, tikriausiai dažnai tenka nagrinėti ir nuteistųjų prašymus.
– Ar tikrai Kauno apskrityje vien rezonansai? Gal ten, „aukščiau“, Kaune. Čia ramu. Kaišiadoryse – tik aukštos kultūros besibylinėtojai.
Teko nagrinėti nemažai su narkotikais susijusių bylų – kai tie narkotikai vis bando patekti į pataisos namus. Sunkiausios emociškai – išžaginimo bylos, o emocijų mums, teisėjams, negalima rodyti. Tad mes klausome.
Kokių veiksmų galime imtis, kai apklausiamas asmuo – itin emocionalus? Galime pasakyti: „Matau, kad labai jaudinatės“. Galime pasiūlyti atsisėsti, išgerti vandens, padaryti pertrauką.
O civilinėse bylose tendencijos nesikeičia. Neišbrendame mes, lietuviai, iš skolų. Tik skolų sumos gal kiek mažesnės šiais laikais. Galbūt tai nutiko dėl to, kad atsirado daugiau kredito bendrovių. Arba kreditoriai greičiau susizgrimba, kad reiktų kreiptis į teismą. Velkasi ir senos skolos – net 2000-ųjų. O toliau, amžini dalykai – skyrybos, vaikų išlaikymas. Skyrybų bylos tikrai nėra emociškai lengvos. Jos būna pilnos keršto, ambicijų. Vaikai tampa situacijos įkaitais. Jais manipuliuojama, grasinama. Tačiau tai – dalis gyvenimo, šito neišvengsi, nepasakysi: „Ne, skyrybų bylų nenagrinėsiu“.
– Teigiate, kad Lietuvoje teisėjas emocijų rodyti negali. Neseniai praūžė filmų festivalis „Kino pavasaris“. Jame buvo demonstruojama dokumentinė kino juosta „Dabar tai jau padėk man, Dievuli“, kurioje – vienos Belgijos teisėjos kasdienybė. Filmuoti jos susitikimai su įtariamaisiais, apsilankymai nužudymo vietose ir pan. Teisėja – itin drąsi, sarkastiška, tiesmukiška, sava. Jūs taip pat pasižymite humoro jausmu, nebijote iš savęs pasijuokti, – šią savybę išskiria kolegos. Ar humoro jausmas svarbus teisėjui?
– Taip, mačiau šį filmą. Jei aš taip elgčiausi, kaip belgų teisėja, manau, būčiau kitą dieną jau atleista. Mūsų, lietuvių, visai kitoks mentalitetas. Tokio sarkazmo niekas nesuprastų.
– Emocijų nerodote, neišlieja, tad jos kaupiasi. Kaip atsikratote tos emocinės naštos? Neparsinešate visko su savimi į namus?
– Dėkingas dalykas yra tai, kad apie valandą važiuoju namo – iš Kaišiadorių į Vilnių. Kelyje palieku daug dalykų. Išvažiuoju iš Kaišiadorių ir aš – jau nebe teisėja. Įeini į vaidmenį ir išeini. Tuomet būnu tiesiog Joana. Aš šiaip hiperaktyvi. Aplinkiniai jau būna išsekę, o pas mane energijos likę nemažai. Aš juk iš Klaipėdos – valdoma stichijų. Bet vieną akimirką ima, ir viskas išsijungia. Netikėtai.
– Ką mėgsta veikti Joana?
– Galiu klausytis muzikos, galiu žiūrėti televiziją. Net nesvarbu, ką. Kartais girdžiu, ką kalba, kartais ne. Vakarienės metu rodo „Panoramą“. Labai svarbūs yra orai, tik kol praneša juos, reikia ilgai laukti.
Taip pat galiu skaityti, galiu piešti (ant teisėjos kabineto sienų kabo kelios žymaus impresionisto paveikslų kopijos – aut. past.). Tapau akvarele, tačiau labiausiai mėgstu piešti geliniu rašikliu. Jokios dailės mokyklos nebaigiau. Daug ko aš nebaigiau (nusišypso). Mano pačios kūriniai ant sienų namuose nenugula – nesijaučiu pripažinta dailininke. Jei tobulai nesigauna, tai niekas nesigauna.
Savaitgaliais mėgstu ilgiau pamiegoti. Tik Mylimukas neleidžia. Kas yra Mylimukas? Katinas. Juodai baltas. Klasika. Žiūrime kartu kokį kanalą apie gyvūnų gyvenimą. Jam labai patinka čihuahua šuniukai. Įlenda į ekraną, kai stambiu planu juos rodo. Labai norėtų, bet pasakiau: „Nepyk, šiais metais nepirksime“. Gal pamirš tą norą.
Patiktų gal ir adrenalino kupini nuotykiai, bet tam nelieka laiko. Nuobodi ar ne? (Nusijuokia). Šiaip gyvenu šia diena, nekeliu sau kažkokių tikslų, nieko sau nepažadu. Nes, o jei neištesėsi? Sąskaitas po to reiks su savimi suvesti.
– Klaipėda – tarsi menininkų meka. Daugelis šio krašto žmonių išties apdovanoti kokiu talentu.
– Ypač talentu dainuoti. Matėte, tik koks dainininkas, tai jis iš Klaipėdos. Ar aš dainuoju? Oi, ne. Dar ne.
– O gaminti mėgstate?
Firminis patiekalas? O koks yra firminis patiekalas žmogaus, kuris nuolat važinėjasi tarp dviejų miestų? Sumuštinis. Imate duonos riekelę, tepate sviesto, dedate dešros.
– Mažai gaminu. Firminis patiekalas? O koks yra firminis patiekalas žmogaus, kuris nuolat važinėjasi tarp dviejų miestų? Sumuštinis. Imate duonos riekelę, tepate sviesto, dedate dešros.
– Ant jūsų darbo stalo – „likimo sprendėjas“, kurį, lyg ruletę pasukus, pateikiamas atsakymas. Dažnai sukate ir leidžiate likimui atsakyti į klausimus? Esate tikinti?
– Tai – dovana. Atsakymai nusitrynę – atrodo, kad dažnai naudoju. Tačiau mano ausims labai patinka tas besisukančio daikto garsas. Ramina. Ar tikiu loterija? Kaip galima netikėti, juk žmonės laimi (šypteli). Pastarąjį kartą mokykloje bilietą pirkau. Tuomet man labai sekdavosi. Išlošdavau tokią sumą, kokios trūkdavo. Taigi, negaliu lošti, nes labai sėkminga. Ir taip, esu tikinti. Bažnyčioje apsilankau ne tik per šventes.
– Kiek teko girdėti, atrandate laiko ir savanoriškai veiklai – „Vaikų linijai“.
– Kas mane įskundė? Dar prieš pradėdama darbą teismuose keletą metų teikdavau teisines konsultacijas socialiai remtiniems žmonėms. Ten daug emocijų, socialinio ir psichologinio darbo. Teisinė problema tarsi egzistuoja šalia. O „Vaikų linijoje“ savanoriauti ėmiausi iš kilnių savanaudiškų tikslų. Taip, būna dar ir tokių. Kilnus tikslas – pagelbėti vaikams, juos išklausyti, suprasti, palaikyti. Džiugino pati idėja. Kai pradėjau dirbti teisėja, siekiau kažkuo užsiimti papildomai, bet norėjau būti nematoma. „Vaikų linija“ tam puikiai tiko. Atrankų metu vyko psichologijos kursai, o tokios žinios puikiai pasitarnavo man, kaip teisėjai.
Sąmoningai rinkausi savanoriavimą su vaikais. Ikiteisminio tyrimo metu tenka apklausinėti nepilnamečius. Vaikas ateina į teismą ir jis jau jaučia stresą. Per trumpą laiką turime išgauti iš jų informaciją. Nepažįstami dėdės ir tetos, apsirengę prabangiais rūbais. Kodėl jiems atsiskleisti? Psichologų teismuose iki šiol nėra. Mokymai padėjo užmegzti lengviau kontaktą su vaiku. Tad, kaip minėjau, ėmiausi „Vaikų linijos“ iš kilnių savanaudiškų tikslų.
– Keliems vaikams esate padėjusi?
– Mes, kaip lakūnai, skaičiuojame išdirbtas valandas. Savanorystei „Vaikų linijoje“ jau atidaviau apie 200 valandų.
– Tapote pirmąja teisininke šeimoje. Kaip manote, jei ne tie atsitiktinumai, pasodinę į teisėjos kėdę, kuo šiandien būtumėte?
– Neįsivaizduoju. Kažkuo. Paauglystėje svajodavau būti teisininke ir niekuo kitu. Toks patologinis noras vyravo, nepakantumas netiesai. Užėjo didžiulis teisybės troškimas paauglystėje ir nepraėjo.
– Vis dėlto, visi žmonės klysta. Tik teisėjų klaidos gali būti itin skausmingos – lemiate žmonių likimus, reputaciją, turtinę padėtį. Ar skaudu, kai po apeliacijos aukštesnės instancijos teismas priima kitokį sprendimą?
– Priimu tai kaip normalų procesą. Tikrai nesuasmeninu. Juk apeliaciniame teisme sėdi trys teisėjai. Gal trys galvos geriau žino nei viena?
