Vyto Petrašiūno tėvas – lietuvis, tačiau gyveno Ukrainoje. Kaip pasakojo Vytas, dabar tėvų jau nebėra, o su tėvu Lietuvos jis taip ir neaplankė. Tik karas atvijo į mūsų šalį, kur, kaip sako Vytas, jis kartu su žmona ir dukra rado saugų prieglobstį.
Padėjo savivaldybė
Kaišiadoryse šeima atsidūrė gana atsitiktinai – sulaukė pasiūlymo kurtis čia ir sutiko, nors nei giminių čia turėjo, nei buvo viešėjęs šiame Lietuvos mieste. Savivaldybės administracija jiems lengvatinėmis sąlygomis suteikė būstą.
„Mums suteikė visas sąlygas jūsų, o dabar ir mūsų mieste Kaišiadoryse. Per šiuos dvejus metus mums labai patinka šiame mieste, žmonės palaiko sunkiu momentu, jie draugiški“, – išties sklandžiai lietuviškai kalbėjo vyras.
Kaišiadorių mero Vytenio Tomkaus teigimu, ši šeima iš Ukrainos yra vienintelė, kuriai savivaldybė suteikė būstą lengvatinėmis sąlygomis. Tai lėmė faktas, kad ji atvyko ne šiaip uždarbiauti, o bėgo nuo karo Donecko regione.
„Turime ir daugiau ukrainiečių, dirbančių įmonėse, bet šiai šeimai savivaldybė suteikė paramą“, – sakė meras.
V.Tomkus sako, kad savivaldybėje buvę abejonių, kaip ukrainiečiams seksis jų mieste, bet jos greitai išsisklaidė pamačius, kokie šie žmonės suinteresuoti įsikurti Lietuvoje, integruotis visuomenėje, kaip dukrai gerai sekasi mokykloje, kaip noriai ji mokosi.
„Matome visuose renginiuose, miesto šventėse. Butas kuklus, baldus daugiausia dovanojo rajono verslininkai, įmonės, žmonės, bet jie daug ir neprašo, bando patys kabintis“, – tvirtino Kaišiadorių rajono meras.
Ieškojo saugumo šeimai
Ukrainoje šeima gyveno Donecko srityje. Kai prasidėjo neramumai su prorusiškais separatistais, V.Petrašiūnas neslėpė savo proukrainietiškų pažiūrų.
Jis dar studijuodamas universitete nevengė politikos, dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje, vadovavo vienai jaunimo organizacijai. Vėliau dirbo Italijos kompanijoje, važinėjo po regioną pardavinėdamas žemės ūkio techniką. O kai prasidėjo neramumai, pradėti rengti referendumai dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos, į tai įsivėlė, Vyto teigimu, tik keli miestai, kiti, net Luhanske, tvirtino nenorintys to, nes turi savo gyvenimą, yra ukrainiečiai.
„Dauguma pritarusių toms idėjoms ten buvo samdiniai, darbininkai, kurie atvykdavo sovietiniais laikais, jiems Sovietų Sąjunga, arba Rusija, artimesnė. Jie tikėjosi didesnių pensijų, galvojo apie piniginę, o ne apie savo miestą, šalį, kurie bus sugriauti. Aš tai lyginau su tokia paprasta situacija – įsileidžiu kažką į namus ir pradedu dėl smulkmenų muštynes. Už tai tapau priešu“, – pasakojo V.Petrašiūnas, neslėpdamas, kad sulaukė ir grasinimų mirtimi.
„Sulaukiau nesupratimo, todėl man teko išgabenti šeimą į Ukrainos kontroliuojamas teritorijas. Ten prisiglaudėme miško namuke nelabai tinkamame gyventi, ypač su vaikais, nes kartu buvo ir mano sūnėnas, jo tėvą nužudė. Paskui radau pinigų, išsinuomojome butą Berdianske, persikėlėme, nes atėjo žiema, vaikai pradėjo sirgti. Ten susiradau darbą, bet vis galvojau, kad gyvenimą reikia pradėti iš naujo. Į frontą kartu su draugais eiti negalėjau, esu atsakingas už savo šeimą, vaikus, žmoną. Paskambino iš Lietuvos konsulato, pasiūlė, paklausė, kada galime kraustytis.
Sulaukiau nesupratimo, todėl man teko išgabenti šeimą, – sakė V.Petrašiūnas.
Buvau užkluptas, negalėjau iš karto atsakyti, bet grįžau į namus, pasitarėme su žmona ir nusprendėme važiuoti. Su mumis susisiekė Kaišiadorių savivaldybės atstovai, pasiūlė atvažiuoti čia. Mes nepažinojome Lietuvos, nors aš ir lietuvis, bet su tėvu taip ir nesilankiau čia. Bet pamatę savivaldybės dėmesingumą, patikėjome ir nė karto dėl to nepasigailėjome“, – apie kelią iki Kaišiadorių pasakojo V.Petrašiūnas.
Jis sako, kad kartą paklausė žmonos, ar ji norėtų išvykti į Vilnių ar Kauną gyventi, į ką ši atsakė: „Nebent jeigu kartu pasiimtume alėją, upelį ir draugus.“
Atrado save aviacijoje
Ukrainoje Vytas turėjo suvirintojo specialybę, vos atvykęs į Lietuvą vyras dirbo „Kaišiadorių šilumos“ įmonėje, vėliau mokėsi ir tapo autoremontininku. O dabar, kaip sako pats, atrado save aviacijoje – dirba Karmėlavoje esančioje bendrovėje „Avia Baltica“, remontuoja sraigtasparnius.
„Dukra sėkmingai mokosi mokykloje, šeštoje klasėje, šoka, piešia Kultūros centre. Žmona šiuo metu turi sveikatos problemų, reabilituojasi po operacijos, tačiau tuo pačiu mokosi buhalterijos, nes tuo užsiėmė ir Ukrainoje. Ir kalbą ji išmoko geriau nei aš“, – su šypsena pasakojo apie įsikūrimą Kaišiadoryse Vytas.
Dukra per vasarą čia apsiprato, prisigaudė šnekamosios kalbos ir nuėjo į mokyklą. Jau antri metai, dabar ji mus moko lietuvių kalbos, – sakė V.Petrašiūnas.
Vyras atviras: labiausiai kraustydamasis į kitą šalį jis jaudinosi ne dėl judviejų su žmona, o dėl dukters – kaip jai pavyks adaptuotis naujoje vietoje, kaip ją priims mokykloje.
„Bet ji nėra uždara mergaitė, kieme susipažino, draugių susirado. Mokyklos direktorė pasiūlė, kad, kol buvo tvarkomi dokumentai, dukra eitų į mokyklą ir ruoštųsi. Ji per vasarą čia apsiprato, prisigaudė šnekamosios kalbos ir nuėjo mokytis į mokyklą. Jau antri metai, dabar ji mus moko lietuvių kalbos. Iš karto pasiprašė į šokių kolektyvą, nes tuo užsiėmė ir Ukrainoje, ją priėmė, koncertuoja dabar su kolektyvu ir Kaišiadoryse, ir į kitus miestus važiuoja“, – neslėpdamas pasididžiavimo pasakojo apie dukrą Vytas.
Atlyginimų Lietuvoje ir Ukrainoje V.Petrašiūnas lyginti nenorėjo, esą viskas priklauso nuo darbo sferos. Vis dėlto, jo teigimu, Lietuvoje darbo užmokestis didesnis, o maisto produktų, paslaugų kainos Ukrainoje kainuoja ne itin pigiau.
„Aš neuždirbu milijonų. Norėtųsi, visiems norėtųsi milijonus uždirbti, galima ir Ukrainoje milijonus uždirbti. Bet man svarbiausia, kad mano šeima būtų saugi, patogiai jaustųsi. Gyvename sau tyliai, patys suprantate, vienas dirbu, bet nesusiduriame su tuo pykčiu, kurį palikome ten“, – ne be liūdesio kalbėjo Vytas.
Namai – fronto linijoje
Šeimos vasarnamis Ukrainoje, kaip sako V.Petrašiūnas, stovėjo ten, kur nusidriekė fronto linija tarp Horlivkos ir Donecko, jų darže buvo įsitaisę separatistai, šaudė iš minosvaidžių, o namo pirmame aukšte esantį garažą išnaudojo kaip sandėlį. Jis neslėpė pranešęs Ukrainos kariuomenei visas koordinates ir neseniai sužinojo, kad separatistai šias pozicijas paliko, pasitraukė. „Namas atlaikė, įsivaizduojate? Tik stogą sugriovė“, – pasakojo vyras.
Paklaustas, ar ketina grįžti į Ukrainą, V.Petrašiūnas neslėpė, kad šis klausimas jam sunkus.
„Grįžti į praeitį neįmanoma, reikia gyventi toliau. Mes nesirinkome šios vietos laikinai pabūti, mes kūrėme naują gyvenimą, už ką ir esame dėkingi, kad tai galime daryti. Mes jau negrįšime, mes čia gyvename, integruojamės.
Norisi būti naudingiems miestui. Bet visa širdimi aš ten, juk aš ten gimiau, ten gyvenau, stačiau, ten liko mano draugai. Daug laiko skiriu internetu bendraudamas su draugais, teikiu informaciją, net žmona pyksta, kad ne namų ruoša užsiimu. Bet ji supranta, kad ten likusiems trūksta žinių, mano naujienos jiems reikalingos, tai mano parama jiems išgyventi dar vieną dieną“, – nelinksmą savo istoriją dėstė Kaišiadoryse apsigyvenęs ukrainietis.
Paviliojo geresnis atlyginimas
Dar viena ukrainietė, vos prieš savaitę atvykusi ir pradėjusi dirbti Kaišiadoryse, yra Ina Osaulčik. Maisto technologė ir čia dirba pagal specialybę – duoną kepančioje bendrovėje „Gudobelė“. Tiesa, jos kelias į Lietuvą visai kitoks nei V.Petrašiūno. Ina neslepia čia atvykusi užsidirbti.
„Lietuvoje gerokai aukštesnis pragyvenimo lygis, dirbama čia pagal europietiškus standartus, Ukraina link to dar tik eina, europietiški reikalavimai dar tik diegiami, jais dar ne visi vadovaujasi, tik didelės įmonės. Norėjau padirbėti kitoje šalyje, pasidalinti savo patirtimi, kažką pamatyti jūsų šalyje“, – pasakojo Ina.
Ji 11 metų dirbo vidutinio dydžio duonos kepykloje Žytomyro mieste, paskui inžiniere-technologe – prekybos centre, buvo atsakinga už viso tinklo konditerijos, kulinarijos cechų veiklą.
„Kiek laiko čia būsiu? Nežinau, pažiūrėsiu. Jūsų kalba labai sunki, nors rusų kalbą daug kas supranta, bet daug kas pateikiama lietuviškai, – tikslaus atsakymo, ar liks čia ilgam, kol kas neturi I.Osaulčik, bet šypsosi: – Jeigu viskas susidėlios, gal čia ir liksiu.“
Darbą „Gudobelėje“ Inai pasiūlė pati įmonė – moteris buvo patalpinusi savo CV darbo paieškų portaluose, kad ieško darbo kitose šalyse. Ukrainoje dirbantys Lietuvos įdarbinimo agentūros atstovai susisiekė ir pasiūlė vykti į Lietuvą būtent į duonos kepimo įmonę. „Buvau atskridusi į Lietuvą pokalbiui, pabendravome, pasižiūrėjau, man patiko ir nusprendžiau padirbėti“, – pasakojo Ina.
Būstu moterį aprūpino bendrovė, kuri ją įdarbino, sąlygomis ji nesiskundžia. Ir šypsosi – kol kas Lietuva ir Kaišiadorys jai atrodo svetingi.
