Kalėdos šitoje sodyboje greičiausia išties romantiškos, ypač tokios baltos, kokių gamta nepašykštėjo šiais metais. Kai čia lankėmės, sniego nebuvo, bet Senosios Gegužinės ūkis Kaišiadorių rajone ant Neries kranto vis tiek traukė akį – nameliai lyg kelių šimtmečių senumo, tvarte mekena avys su gražuoliais ėriukais, dėmesio reikalauja jaunas Lietuvos sunkiųjų arklių veislės žirgas ir jau suaugusi jo mama. Gal jie net prabyla Kūčių naktį.
Didžiajame sodybos name vyksta parodos ir koncertai, kitokie renginiai, į kuriuos vien kvietimai tokie, kad apie juos gandas sklinda toli už Kaišiadorių rajono ribų.
Architektai kaime
Tuos kvietimus rašo sodybos šeimininkas R.Bortkūnas, visa tai sukūręs kartu su žmona Neringa. Rolandas ir Neringa – architektai, mokslus baigę Lietuvos dailės akademijoje, etnografai, savo svečiams norintys pasakoti išskirtines istorijas. Ir statybininkai, pastatę puikų dvarą.
„Mes architektai, etnografai, ūkininkai ir statybininkai“, – juokiasi Rolandas, taip pristatydamas save ir žmoną.
Ši žemė kažkada priklausė Rolando seneliui, girininkui, užėjus sovietams ištremtam į Sibirą. Anūkai sugebėjo ją susigrąžinti, tiesa, jau be gyvenamojo namo.
„Ten senelio namas, net lova, kurioje jis miegodavo, tebėra... – rodydamas iš kaimynystėje stovintį namą sako Rolandas. – Tačiau giminės, kai senelį ištrėmė, namą pardavė, dabar jis kitų žmonių. Neturime jokių pretenzijų, parduota ir parduota.“
Mes architektai, etnografai, ūkininkai ir statybininkai, – juokiasi Rolandas.
Senosios Gegužinės pavadinimas lyg ir pačių gyventojų sugalvotas – kažkada čia buvo Gegužinės kaimas, sovietmečiu tuo vardu pavadinta netoliese išdygusi gyvenvietė, o vieta, kur išaugo ūkis, lyg ir bevardė buvo. Bet būtent Bortkūnų žemėse dar XV a. pab. stovėjo pirma kaimo bažnyčia. „Galiu nuo tų laikų ir pasakoti“, – nusijuokia Rolandas.
Jis prisipažįsta, kad visa šeima „dega“ etnokultūra, todėl ir svečiams tų istorijų nepritrūksta. Tiesa, jeigu paklausite, kodėl viena ar kita lenta įkalta būtent toje vietoje, jis sakė galįs ir nežinoti – ginasi nesąs geras istorikas. Tačiau iškalbos ir įkvėpimo iš Rolando neatimsi.
„Dažnai manoma, kad kaimo turizmas yra ta vieta, kur tik pabaliavoti, pašvęsti. Prie stalo mes visi suspėjame susėsti, bet dauguma dabar nori kažką išgirsti, pamatyti. Tai didelė dalis kaimo turizmo sodybų savininkų vis ką nors daro – tai avelę augina, tai kokią vaistažolę renka, tai degustaciją daro, kas yra smagu. Tokiu būdu ir suindividualina savo vietą“, – šypsosi R.Bortkūnas.
Pastatai autentiški, bet ne iš čia
Pora mokslus baigė Kaune, ten ir gyveno. Tad kaip jie vėl atsidūrė kaime Kaišiadorių rajone? Pasirodo, viskas paprasta: dar esant tėvui gyvam šeima atsiėmė dalį savo žemių su keliais trobesiais ir pradėjo kurtis prieš 13 metų. Sau gyvenamąjį svirną jie pasistatė ant senos siurblinės pamatų, dabar gali per langus dairytis į Nerį.
Kiti pastatai sodyboje irgi su istorija. Klėtis sovietmečiu ne vieną dešimtmetį tarnavo kaip sodo namelis, pirtelė irgi perkelta iš kitur. Bet visiškai autentiški abu statiniai, net laiptai pergabenti.
O tvarte, dar seneliui priklausiusiame, dabar žiemoja avys ir arkliai. Viena avis paskubėjo ėriukų atsivesti gerokai iki didžiųjų metų švenčių, kitos ėriuotis žada apie Kalėdas ir Naujuosius.
O du arkliai – Lietuvos sunkiųjų veislė. Jaunasis žirgas nekantrus, vos įėjus per duris spiria į vartus – taip reikalauja dėmesio. Ir tiesia galvą, kad paglostytum ar kokį skanėstą iš kišenės išsitrauktum.
„Etnokultūra tai nėra tik sutartinės giedojimas, ratelis ar koks kostiumėlis. Jie tik tam tikri elementai, nes etnokultūra yra ir visas mūsų kultūrinis gyvenimas, ir bažnyčia, ir darbas, ir tradicija, ir ūkis, ir gyvuliai. O čia ne kas kita, kaip mūsų lietuviškos veislės“, – atvedęs į tvartą kalbėjo R.Bortkūnas.
Šalia Lietuvos sunkiųjų arklių, jis laiko ir Lietuvos šiurkščiavilnių ir Lietuvos juodagalvių avių. Tik apgailestauja, kad vilnos šiais laikais niekam nereikia, prikaupta jos maišais.
Avys ir arkliai nuėda visą sodybos žolę, nereikia nė žoliapjovės. „Taip pat sudaro tam tikrą sodybos įvaizdį, ko kaimo turizmo sodybai irgi reikia“, – sakė šeimininkas, užsimindamas, kad gyvūnai susiję ir su jo vis kartojamu žodžiu etnokultūra.
„Nuolat kartoju tą etno. Mes su žmona jau prieš 18 metų susirgome etnoarchitektūra. Ji tuo metu pradėjo dirbti Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje, architekte. Aš mečiausi į rąstinę statybą, dariau tai kurį laiką“, – susidomėjimą etnokultūra prisiminė Rolandas. Paskui ėmėsi savos sodybos.
Patardamas, kaip įkurti kaimo sodybą, jis teigė, kad greičiausia reiks imti paskolą, anksčiau labai praversdavo ir europiniai projektai, bet šis finansavimas vis mažėja, nors šį tą vis dar galima gauti. Bortkūnai ir patys taip darė – ir paskolą ėmė, ir projektus rašė.
Nuolat kartoju tą etno. Mes su žmona jau prieš 18 metų susirgome etnoarchitektūra, – sakė R.Bortkūnas.
Svečiai – ir per Kalėdas
Svečių stoka ši kiek netradicinė sodyba nesiskundžia. Net per Kalėdas. Kaip sako R.Bortkūnas, jau kelerius metus viena šeima vis teiraujasi, ar galėtų šventes praleisti čia. Bortkūnai iš pradžių stebėjosi, tačiau priėmė.
„Šiais metais treti metai iš eilės užsakinėja Kalėdoms. Galvojame – kas čia, lietuviai, važiuokite į namus. Bet tai suprantama, ypač kai emigrantai atvyksta, susirenka daugiau žmonių. Tarkim, septynios šeimos, visi gyvena butuose, neturi žmonės tokios susibūrimo vietos“, – pasakojo Rolandas.
Pernai norėjo Kalėdoms atvykti dar viena giminė, ir šiemet norinčių buvo: „Padarėme išvadą, kad atsiranda poreikis tiems kalėdiniams pobūviams.“ Vis dėlto antrai giminei Bortkūnai atsakė, esą iš pradžių ketino patys čia švęsti, vėliau planai keitėsi, bet nusprendė, kad dviem svetimoms šeimoms nebus jauku po vienu stogu.
„Jeigu dirbtume sau, o ne bankui, nes mes dabar dirbame bankui, tai galima iš kaimo turizmo visai neblogai išgyventi, turtuoliu gal ir netapsi, bet išgyventi galima. Ir ne iš balių, virtuvės, nes mes maisto negaminame, tik arba bendradarbiaujame su įmonėmis, arba kviečiame vieną kaimo šeimininkę, turinčią sertifikatus. Per metus 2 tūkst. svečių priimame, tad per šešerius metus, kai pagrindinis namas stovi, praėjo jau 12 tūkst. žmogelių, 24 tūkst. kojelių. Ir jokių remontų nedaryta, o niekas nenuspardyta, nenubraukyta“, – šypsosi R.Bortkūnas.
Pliusų šiai sodybai prideda ir lokacija – Lietuvos vidurys, todėl ir susirinkti patogu, ar tai būtų šeimos nariai, ar kokia grupė. Bet vienas smagiausių formatų Bortkūnams yra šeimyniniai susiėjimai, ypač jeigu atvažiuojama kasmet, tai tampa jau tradicija, tada ir vaikai užauga, o šeima tebesilanko.
Per metus 2 tūkst. svečių priimame, tad per 6 metus praėjo jau 12 tūkst. žmogelių, 24 tūkst. kojelių, – šypsosi R.Bortkūnas.
„Ar čia verslas, ar gyvenimo būdas? Nei tas, nei tas. Nes jei verslas, tai čia š..., jei gyvenimo būdas – tai labai brangus. Žinoma, arčiau gyvenimo būdo. Tegalėčiau grįžti prie to paties, kad jeigu nedirbtum bankui, tai būtų šeimyninis versliukas. Bet jeigu būtų tiesiog verslas, tai sukurtum jį ir paleistum. O čia ką paleisi? Mes čia su žmona esam ir verslininkai, ir architektai, etnografai, ūkininkai ir statybininkai, kaip jau sakiau, bet ir valytojai, tvarkytojai, ir visa kita.
Juk tai 2 tūkst. žmonių per metus, 2 tūkst. lovyčių pakloti, 60 tualetų išvalyti, patalynę išlyginti – yra ką veikti. Bet jeigu tam žmones samdyti, iš viso verslo nebebus. O iš kitos pusės – booking.com įvertinimas 9,9 yra ne todėl, kad mes tokie jau nepakartojami. Didele dalimi gal todėl, kad plepu ten su visais visom kalbom, kurių nemoku“, – energija trykšta R.Bortkūnas, patvirtindamas mintį – jis yra tai, kas labiausiai traukia grįžti į šią sodybą.
