Vienuose regionuose Joninės – šventė, kitose – tik išgertuvės
Pasak Lietuvos kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovės Nijolės Marcinkevičienės, tradicinių švenčių populiarumas labai susijęs su regioninėmis tradicijomis. Nors Lietuva yra maža šalis, mes galime didžiuotis, kad vis dar išlaikome skirtumus tarp regionų.
„Pavyzdžiui, Joninės aplink Kupiškį, Joniškį yra svarbi šventė, ji ten būdavo švenčiama net ir sovietmečiu. Žmonės susirinkdavo, kurdavo laužą, degdavo vadinamąsias stebules. Tuo tarpu Dzūkijoje mes žinojome, kad yra šventas Jonas, yra jo atlaidai, girdėjome apie stebuklus, paparčio žiedą, bet mums tai būdavo paprasčiausia darbo diena – žmonės dirbdavo lauko darbus. Švęsti nebuvo mados.
Todėl kai Joninės tapo poilsio diena, regionuose, kuriuose ši šventė buvo švenčiama iki tol, buvo išlikusios tradicijos, šventimas dar labiau suaktyvėjo. Iki šiol pastebiu, kad nuvykus į Rokiškį ar aplink Biržus, ten šventės tikrai smagios, susirenka daugybė žmonių, jie žino, ką švenčia. O štai Lazdijų rajone žmonės tarsi susirinko, formaliai pabuvo, bet šventės dvasios nėra“, – svarstė pašnekovė.
N.Marcinkevičienė atvirauja šiandien per Jonines, deja, nematanti šventinio pakilimo. Žinoma, ši šventė organizuojama, žmonių taip pat ateina, bet net ir sostinėje beliko viena vieta, kur vyksta Joninių renginys. Anskčiau, kol dar nebuvo laisvadieno, žmonės susirinkdavo daug aktyviau, o ir susibūrimo vietų būdavo daugiau.
„Galbūt prie Joninių reklamos savo laiku labai prisidėjo aludariai. Dabar, kai alų reklamuoti leidžiama mažiau, šventės populiarumas tarsi mažėja. Nejaučiu, kad ši šventė turėtų ypatingą dvasią, nors pats laisvadienis nėra blogai: žmonės pabūna gamtoje, iškylauja su palapinėmis, prie ežero ar kokį kepsnį išsikepa. Bent jau pajunta gamtos dvasią“, – svarstė pašnekovė.
Etnologės teigimu, priežasčių, kodėl vienos šventės populiarios, kitos – ne, reikėtų ieškoti istoriniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, žemaičiams Užgavėnės – didžiausia šventė. Varėnos rajone mero pavaduotojas – žemaitis ir jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl Varėnoje per Užgavėnes žmonės nešvenčia.
Jis bandė daryti viską, kad įžiebtų tradiciją, bet taip ir nepavyko. Formaliai Užgavėnės vyksta, bet tik formaliai. Tuo tarpu žemaičiams nereikia kultūros darbuotojų raginimų, jie patys mielai persirenginėja ir keliauja per žmones. Aiškinama, kad taip yra todėl, jog žemaičiai gyvena toli vienas nuo kito, mažiau bendrauja, todėl jiems labai priimtina kaukės idėja. Užsidėję kaukę jie jaučiasi drąsūs, nesigėdydami gali užeiti pas žmogų, pas kurį paprastai neužsuka, ir atidengti puodo dangtį. Dzūkas bet kurią dieną gali užsukti pas kaimyną ir pasiteirauti, ką šis šiandien verda. Taigi jiems šios šventės nereikia.
Taigi ta šventė, kuri įprasta tam regionui, N.Marcinkevičienės manymu, ji ir mielai švenčiama. Net jei nelikę didelių prasmių, žmonėms malonu ją švęsti.
Kodėl iš tiesų nešvenčiame Žolinės
Specialistės įsitikinimu, Žolinė visoje Lietuvoje labiau laisva diena nei tradicinė šventė. Per ją žmonės daro tiesiog tai, kas jiems malonu, ilsisi.
„Žolinė, skirtingai nuo kitų švenčių, neturi daug liaudiškų papročių. Tarkime, per Velykas dažome kiaušinius, einame kiaušiniauti, yra tam tikri patiekalai, atėję iš senųjų tradicijų. Mes mušame kiaušinius, juos ridinėjame, galiausiai laukiame, kol kas nors ateis mūsų pasveikinti. Net jei netikime apeigomis, kad suvalgę kiaušinį tapsime turtingi ar raudonas kiaušinis apsaugos nuo gaisro, mums tai graži atrakcija.Tiesa, per Žolinę taip pat rengiamos mugės, įvairūs atrakcionai, pritraukiantys daug žmonių, vyksta vaisių ir daržovių parodos, bet žolę ar lauko gėlę turi tik vienas kitas.
Daugiau lėmė bažnyčios įtaka, kad Žolinė tapo laisva diena. Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimas į dangų yra labai galinga krikščionybės dogma. Šią šventę mini visas krikščioniškas pasaulis, todėl buvo nuspręsta ir Lietuvoje nustatyti poilsio dieną
Jei pasiskaitysime šaltinius, tai būdavo derliaus šventė, nes visi javai jau klojamuose, viskas iškulta, gausybė daržovių ir vaisių. Dabar Žolinė liko be šių liaudiškų papročių, nebėra žolės pagerbimo tradicijos. Manau, šiuo atveju daugiau lėmė bažnyčios įtaka, kad Žolinė tapo laisva diena. Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimas į dangų yra labai galinga krikščionybės dogma. Šią šventę mini visas krikščioniškas pasaulis, todėl buvo nuspręsta ir Lietuvoje nustatyti poilsio dieną. Gal pasirodė, kad krikščioniškų švenčių turime per mažai“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau, etnologės manymu, tai nėra blogai. Džiaukimės, kad turime šį laisvadienį. Pagaliau galime nuvykti į Rumšiškės, kur kultūros darbuotojai vis dar puoselėja tradicijas, etnografai jas parodo, paaiškina, kodėl tas obuolys šventinamas. „Kadaise moterys, kurios turėdavo mirusių vaikų, nevalgydavo obuolių iki Žolinės, nes buvo tikima, kad šią dieną Rojuje dalinami vaikams obuoliai. Ir kai pamatai, kad ir šiandien kraitelėje moteris atsineša obuolį ar kriaušę, suvirpa širdis“, – prisipažino specialistė.
Pasak etnologės, vis dar yra atskirų vietovių Lietuvoje, kurių bažnyčios per Žolinę tikrai skendi žolėse, bet jų nedaug. „Per Žolinę nuo seno buvo pagerbiami augalai. Dabar gamtoje – ryškiausios spalvos, po truputį jos blanks“, – teigė specialistė.
Masinis vykimas į kapus – snobizmas ar nuoširdi pagarba mirusiesiems
Paklausta, kaip ji vertina masinį vykimą prie kapų per Vėlines, N.Marcinkevičienė prisipažino, kad džiaugiasi šia tradicija.
„Kaip dažnai sako užsieniečiai, šią dieną išjuda visa Lietuva. Man labai smagu, kad mes turime šią tradiciją, kad mes važiuojame į kapus, parodome mirusiesiems, kad juos mylime. Mes elgiamės santūriai, nes gerbiame savo mirusiuosius. O Helovynas – verslui, kavinėms labiau naudinga šventė. Pagal keltų tradicijas atsidaro Pragaro vartai ir išeina tik blogieji, kuriuos reikia nubaidyti, išgąsdinti, o mes savųjų mirusiųjų laukiame.
Nesu už kapų kultą, tačiau mūsų kraštui iš senų senovės būdinga gerbti savo mirusiuosius, mes tikėjome, kad jie mums padeda. Visada yra kraštutinumų, kai nuo daugybės žvakių skeldėja paminklai, bet gal artimieji mano, kad taip išpirks savo nuodėmes ištaisys klaidas. Negalime į širdį žmogui įlįsti ir žinoti – ar prieš kaimyną ji nori pasirodyti, ar daro tai iš širdies“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kodėl išnyko tikroji Naujųjų metų šventės dvasia
Gal yra švenčių, kurios nepelnytai pamirštos ir turėtų būti atgaivintos dar viena laisva diena. Pasak etnologės, jau ir taip turime švenčių pakankamai. Kai per daug, nelieka jų šventiškumo.
„Niekada nebuvau už laisvą Kūčių dieną, nes ji visada būdavo darbo diena. Tai ir yra paradoksas, kad moterys viską spėdavo – ir darbus nuveikti, ir Kūčioms pasiruošti. Pasiruošimas Kūčioms neturėtų būti ypatingas, nes tradiciniai patiekalai – labai paprasti. Nieko nekepama, netroškinama, tik duona, druska, kūčiukai ir kiti paprasti patiekalai.
Gal tik norėtųsi grąžinti šventės dvasią Naujiesiems metams. Mums jie dabar labiau asocijuojasi su sovietmečio šventėmis, kadangi tuo metu nebūdavo galima švęsti Kalėdų. Tačiau iš tiesų tai visada buvo smagi šventė, tarsi pakartojanti Kūčias, šios didžiosios šventės aidas, tik valgyti jau būdavo galima riebiai, sočiai, vykdavo linksmybės su vaidinimais, dainomis, šokiais, atsikartojančiais Kūčių burtais ir ritualais“, – teigė N.Marcinkevičienė.
