Antanas papasakojo, kaip jo šeima, gyvendama Rusijoje, tausojo lietuvybę, kodėl ir kaip ryžosi persikelti į Lietuvą, kaip sekėsi integruotis, mokytis kalbos ir kodėl jo pavardė – „Paukshtis“, o ne „Paukštys“.
– Antanai, kas lėmė, kad jūsų šeima atsidūrė Rusijoje?
– Tai – gana sunki istorija. Mano tėvas – lietuvis, o mama – pusiau rusė, pusiau ukrainietė. Mano šeima atsidūrė Kaliningrado srityje kaip tremtinių palikuonys. Mamos giminę sovietai palaikė buožėmis ir ištrėmė į Sibirą, nes šie atsisakė savo turtą atiduoti tarybinei valdžiai.
Tėčio giminė, tiksliau, mano prosenelė, taip pat buvo ištremta, tik kiek vėliau. Ji taip pat buvo nepalanki sovietams, turėjo turtų. Dėl to mano močiutė turėjo bėgti iš Lietuvos į Karaliaučių, nes kitaip grėsė tremtis. Vėliau Kaliningrado srityje gimė tėtis.
– Tačiau gimei Tauragėje?
– Taip, nes mano mama nepasitikėjo vietiniais gydytojais (nusijuokia). Be to, buvo ilga pertrauka nuo mano sesers gimimo – 12 metų. Tad nusprendė, kad geriau būtų gimdyti Lietuvoje.
Nors Tauragė už Tilžę – mažesnė 5 kartus, mama Tauragėje labiau pasitikėjo specialistais, turėjo ir pažįstamų, tad 2002-aisiais ten ir gimiau.
– Koks buvo Tavo santykis su lietuvyste vaikystėje?
– Aš nežinau, ar Jūs įsivaizduojate žmogų, kurio vardas ir pavardė būtų Antanas Paukshtis ir kuris sakytų, kad yra grynas rusas (juokiasi). Tokio nebūtų.
Ilgą laiką Lietuvoje mane priimdavo kaip rusą, Rusijoje – kaip lietuvį. Tačiau tai – jau praeitis. Dabar save tiesiog laikau lietuviu.
Kai turi tokią pavardę, iš karto jauti, kad esi išskirtinis, nes žmonės negali perskaityti ir ištarti ar taria netaisyklingai. Bet su tuo susitaikai.
Tačiau, sakyčiau, buvau ne iki galo išskirtinis, nes Karaliaučiaus sritis – Rusijos emigrantų žemė: visi – su savo skirtingomis istorijomis, visi – atvažiavę iš kitur. Deja, dėl Rusijos politikos į tai nebuvo kreipiama daug dėmesio, daugiakultūriškumas nebuvo tausotas ir jautėsi rusinimo politika.
Kai buvau vaikas, man buvo sunku suprasti mano mamos tapatybę. Ji turi ne tik rusų ir ukrainiečių, bet ir vokiečių, ir žydų kraujo, tad buvo lengviau sakyti, jog esu pusiau rusas, pusiau lietuvis.
Ilgą laiką Lietuvoje mane priimdavo kaip rusą, Rusijoje – kaip lietuvį. Tačiau tai – jau praeitis. Dabar save tiesiog laikau lietuviu, nes taip paprasčiau: aš save labiau sieju su Lietuva ir jos paveldu. Be to, į Rusiją nebegrįžtu.
– Ar vaikystėje su šeima kalbėjotės lietuviškai?
– Kažkiek taip, bet bėda ta, kad Kaliningrado srityje negyveno mano tėvo giminių, taigi, lietuviškai kalbėti galėjo tik tėtis. Tačiau jis turėjo lietuvių draugų – Kaliningrado srityje gyvena ir lietuvių.
Mūsų šeimoje – 5 vaikai, tad, manau, tėčiui būdavo sunku su visais vaikais kalbėti lietuviškai. Be to, tuo metu jis nemanė, kad mes kada nors pasiryšime palikti Rusiją – visada tikėjosi, kad jo gimtojoje žemėje galų gale viskas bus gerai.
Taigi, lietuvių kalbos temokino minimaliai. Lietuviškai linkėjome „labos nakties“, „labo ryto“ ir panašiai. Beje, niekada tėčio nevadinau rusišku žodžiu „papa“, nes jis juokaudavo, kad tai skamba kaip vienas lietuviškas žodis (juokiasi). Tėtį vadindavom lietuviškai, kas buvo labai keista aplinkiniams rusams. Mano draugai galvodavo, kad tai – jo vardas.
Mūsų šeimoje – 5 vaikai, tad, manau, tėčiui būdavo sunku su visais vaikais kalbėti lietuviškai. Be to, tuo metu jis nemanė, kad mes kada nors pasiryšime palikti Rusiją.
– O rusams savo aplinkoje buvai Antanas ar Anton?
– Mamai buvau Antanas, tačiau jos giminė dažnai vadino Antonu. Ne dėl pagarbos vardui trūkumo, o dėl mažybinių formų – Antoška, Toška ir panašiai.
Darželyje teko lankyti lietuvišką grupę su pedagoge lietuve, kurioje buvau Antanas. Vienoje mokykloje vėl tapau Antonu, o paskutinėje Rusijos mokykloje, kurioje mokiausi, netikėtai pakliuvau į klasę, kurios auklėtoja buvo lietuvė: ji mane vadino Antanėliu.
– Ar vaikystėje lankydavaisi Lietuvoje?
– Taip. Tilžė visgi prie pat Lietuvos. Mano tėvas visada turėjo Lietuvos pilietybę, tad mums buvo paprasčiau gauti vizas.
Lankėme tėčio gimines, be to, mama visada mėgo Lietuvą – smagiai lankėsi savo vyro krašte.
Į Lietuvą vykdavome kas 2, 3 mėnesius. Vasaromis važiuodavome į Palangą, Neringą. Tokiu būdu nepraradau ryšio su Lietuva.
– Antanai, pasidalink, kada įvyko tas lūžis, kai suvokei, kad nebenori gyventi Rusijoje, ir kodėl.
– Kai buvau maždaug 12 metų, jau suvokiau, kad mano krašte daug perspektyvų nėra. Ėmė stiprėti ir lietuviška savimonė.
Vaikystėje lankiau lietuvių kalbos būrelius. Nuo 11 metų dalyvavau lietuvių dainų ir šokių festivaliuose, kurie vyko Karaliaučiuje. Taip pat deklamuodavau lietuviškus eilėraščius. Vis dažniau ėmiau save sieti su lietuvių kalba, tad pagalvojau, „kodėl aš, lietuvis, negalėčiau pagyventi Lietuvoje, išmokti kalbą ir pažiūrėti, kaip čia seksis“. Tokios mintys atrodė žūtbūtinės.
Man buvo gyvybiškai svarbu išvažiuoti į Lietuvą – tai buvo nepaaiškinamas troškimas. Gal dėl atsibudusios lietuvio tautinės savimonės: norėjau įrodyti, kad esu tai, kuo save vadinu, o ne tiesiog šnekėti apie orą.
Kai buvau maždaug 12 metų, jau suvokiau, kad mano krašte daug perspektyvų nėra. Ėmė stiprėti ir lietuviška savimonė.
Viena įdomi istorija – iki 15 metų gana aktyviai lankydavau Katalikų bažnyčią. Būdamas dešimties, pradėjau skaityti skaitinius ir giedoti psalmes lietuviškose mišiose, kurios vykdavo Tilžėje. Tačiau lietuviškai skaityti gerai nemokėjau ir vis sulaukdavau kreivų žvilgsnių iš senesnių lietuvių. Tad kilo didelis noras jiems įrodyti, kad kada nors galėsiu šnekėti lietuviškai taip pat gerai, kaip ir jos. Gal netgi geriau.
– O ar troškimui persikelti į Lietuvą turėjo įtakos ir Rusijos veiksmai – įvykiai Sakartvele, Kryme?
– Tiesa, pamiršau paminėti. Nuo 2014-ųjų pradėjom jausti spaudimą dėl Rusijos vykdomos politikos.
Apie įvykius Sakartvele nuo manęs, kaip vaiko, buvo labai slepiama – ėjo naratyvas, jog Rusija tvarko savo reikalus. Todėl buvo sunku suprasti, kas vyko iš tikro.
Kai prasidėjo Maidano įvykiai, kilo labai didelis sąmyšis, likau paliestas ir aš. Prasidėjo ne tik ukrainiečių, bet ir baltų tautų informacinis puolimas.
Rusijoje yra tokia populiari propagandinė laida „Laikas parodys“ („Vremya Pokazhet“) – ji vyksta 3 valandas su pertrauka, o šiomis dienomis dar ilgiau. Ten žmonės sėdi ir rėkia savo nuomonę apie aktualijas. Primena gladiatoriaus kovą Koliziejuje – į aikštę išvedama kažkokia naujiena, o žmonės turi jai rodyti savo priešiškumą, pyktį.
Taigi, grįžtu namo iš mokyklos, noriu ruošti namų darbus, o iš televizoriaus girdžiu, kad lietuviai ir latviai kartu su naciais ukrainiečiais padarė „tą ir tą“. Ir nieko nepasakoja, o tik rėkia, kad sovietmečiu Rusija Lietuvai, kuri neva tada buvo kaimas, davė pramonę, infrastruktūrą ir panašiai.
Mano tėvai po karo 2014-aisiais metais pradžios dar bandė kažką veikti vietinėje Tilžės politikoje, tačiau ėmė girdėti, kad jie – naciai, fašistai. Ir girdėjo tai iš vietinių, kurie pasidavė propagandai.
Grįžtu namo iš mokyklos, noriu ruošti namų darbus, o iš televizoriaus girdžiu, kad lietuviai ir latviai kartu su naciais ukrainiečiais padarė „tą ir tą“.
Supratom, kad situacija keičiasi – man ir mano šeimai čia nebemalonu. Kodėl turime gyventi šalyje, kurioje mūsų tautybė yra engiama?
Paminėsiu dar vieną istoriją – nuo 2012-ųjų pradėjau dalyvauti Vilniaus lietuvių namų stovyklose. Tai stovykla pasaulio lietuviams. Atvykdavo vaikų iš JAV, Airijos, Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano, taip pat dalyvavo ir ukrainiečiai iš karo zonos, kurie buvo atvykę mokytis į Lietuvą.
Su šiais ukrainiečiais susipažinau stovykloje – tai labai atvėrė akis. Kartą žaidėme su ukrainiete iš Luhansko. Supratusi, kad mūsų grupelė atvykusi iš Rusijos, ji verkdama išbėgo iš aikštelės, patyrė isterijos priepuolį.
Taigi, tiesa: politinė-geopolitinė situacija taip pat paskatino persikelti į Lietuvą.
-
„Nusprendė įžeisti Lietuvą“: Karaliaučiuje prie Lietuvos konsulato – paminklas M.Muravjovui-Korikui
-
Kaimynystėje esantis kraštas lietuvį nukėlė į sovietmetį: tai tarsi Europos juodoji skylė
-
Lietuvis atskleidė, ką išvydo šalia esančiame Sovetsko (Tilžės) mieste: iki karo čia buvo gražu
-
Kaliningradas – Europos Las Vegasas? Atskleidė, kodėl ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta
– Persikraustymas į Lietuvą – kada jis įvyko?
– 2017-ųjų rugsėjį. Kaip minėjau, nuo dvylikos lankydavausi Vilniaus lietuvių namų stovyklose. Vilniaus lietuvių namai yra gimnazija, kuri suteikia galimybę užsienio lietuviams išmokti lietuvių kalbos ir tada mokytis pagal bendrą Lietuvos programą.
Tokia buvo ir mano istorija. Būdamas penkiolikos, persikrausčiau į gimnazijos bendrabutį – labai norėjau atvykti ir anksčiau, tačiau tėvai dar nedrįso išleisti. Visgi 300 kilometrų nuo namų.
Tikslas buvo persikraustyti visai šeimai. Aš atvykau pirmas, kad pažiūrėtume, kaip man čia seksis.
– Su lietuvių kalba susipažinai šeimoje, stovyklose, būreliuose. Taigi, kai ėmei jos mokytis – buvo sunku?
– Kalbos pagrindus mokėjau, taip pat jaučiau ir kalbos struktūrą, gana panašią į slavų kalbų. Sunkumai kilo ten, kur lietuvių kalba nuo rusų skiriasi struktūriškai. Pavyzdžiui, lietuviakalbis sakytų „Socialinių reikalų ir priežiūros komisija“, o rusakalbis – „Komisija socialinių reikalų ir priežiūros“.
Kalbos mokymąsi pradėjau gana kurioziškai. Kaip minėjau, mano gimnazija priima mokinius arba į išlyginamąją klasę, kurioje visus metus kasdien mokoma lietuvių kalbos, arba „tiesiai“ į įprastą klasę, jeigu mokinio lietuvių kalbos lygis atitinka standartą.
Kai atėjau į priėmimo komisiją, pusė pedagogų mane jau pažinojo iš stovyklų, ir visi kažkaip galvojo, kad aš visai gerai kalbu lietuviškai. Tačiau iš tiesų to susitikimo metu aš net nesupratau, į kurią klasę mane priėmė. Maniau, kad į išlyginamąją, tačiau rugsėjo 1-ąją mano pavardės iškabintuose sąrašuose nebuvo.
Nuėjau pas direktorių ir rusiškai klausiau, nes lietuviškai dar nesugebėjau, kodėl manęs nėra sąraše. Direktorius atsakė, kad mane priėmė tiesiai į 9 klasę... Aš turėjau su juo kalbėti rusiškai, nes lietuviškai dar nesugebėjau, tai į kokią man dar devintą klasę? (juokiasi)
Bet išėjo, kaip išėjo, gal taip ir geriau. Mano klasėje buvo ir vietinių lietuvių, o tai, manau, yra labai geras būdas padėti atvykėliams iš svetur.
Taip pat padėjo darbas. Nuo 16-os pradėjau dirbti maitinimo sektoriuje ir patekau į kolektyvą, kuriame buvo vien lietuviai – čia man pasisekė. Beje – pirmosiomis dienomis nešiau šaukštą vietoj šakutės, nes dar neskyriau šių žodžių. (juokiasi)
Bet gana laisvai šnekėjau jau maždaug po 2 metų nuo atvykimo. Neliko tos pirminės baimės.
Mano klasėje buvo ir vietinių lietuvių, o tai labai geras būdas padėti atvykėliams. Taip pat padėjo darbas. Nuo 16-os pradėjau dirbti maitinimo sektoriuje ir patekau į kolektyvą, kuriame buvo vien lietuviai – čia man pasisekė.
– Kaip reaguoja lietuviai, sužinoję, kad Tu užaugai kalbėdamas nelietuviškai?
– Na, jei kas perskaito mano pavardę, tai gana aišku, kad Paukshtis nėra iš Lietuvos arba bent jau gyveno užsienyje.
Kodėl gi mano pavardė tokia? Mano rusiškame užsieniečio pase vardas ir pavardė buvo parašyti lotynišku raštu, kuriame garsas „š“ užrašomas raidėmis „sh“, kaip ir anglų kalboje. Kai dariausi dokumentus, metrikacijos skyrius pavardę nurašė paraidžiui. Taip tapau Paukshtis.
Tačiau jeigu mano pavardės rašybos nemato, būna nustebinti. Nustemba, nes nesitiki iš Antano tokio tarimo kaip mano – jis visgi skamba slaviškai.
Lietuvoje tikrai gyvena užsieniečių, ypač po dabartinių politinių įvykių Baltarusijoje ir Ukrainoje. Žmonės prie užsieniečių pripratę, tačiau nepripratę prie užsienio lietuvių – tai yra tikrai keista.
Mano rusiškame užsieniečio pase vardas ir pavardė buvo parašyti lotynišku raštu, kuriame garsas „š“ užrašomas „sh“. Kai dariausi dokumentus, metrikacijos skyrius pavardę nurašė paraidžiui. Taip tapau Paukshtis.
Tačiau, kai žmonės džiaugiasi mano lietuvių kalbos pasiekimais, kad per 6 metus pasiekiau tokį lygį, man labai malonu.
– Ar prisimeni momentą, kada Lietuvoje pasijutai savas?
– Mano gyvenime tai tiesiogiai susiejama su įstojimu į universitetą. Studijuoju politikos mokslų programą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Kai mokaisi tokioj gimnazijoj, kaip Vilniaus lietuvių namai, neturi daug progų bendrauti su vietiniais.
Mokykloje – daug atvažiavusiųjų iš svetur, tad mano situacija ten, sakykime, standartinė.
Mokantis tokioje gimnazijoje pasijusti savu Lietuvoje sunku, tačiau, įstojus į universitetą, situacija pasikeitė. Mano gyvenimo istorija žavėjo visus universiteto draugus lietuvius, visiems atrodė unikali, ir jie sakė, kad tikrai nusipelniau save laikyti lietuviu.
Tačiau man lieka svarbus ir pasaulio lietuvio statusas. Pernai aš vėl įsivėliau į pasaulio lietuvių veiklą ir suvokiau, kad būtent tokia tapatybė mane apibūdina geriau. Visgi mano patirtys – kitokios.
– Jei sutinki, papasakok, kokia Tavo pilietybė?
– Nors ir gimiau Lietuvoje, Lietuva – tai ne JAV, ji nesuteikia pilietybės pagal gimimo vietą. Mano pirmieji dokumentai padaryti Rusijoje – vadinasi, Rusijos pilietybę turiu. Tačiau turiu ir Lietuvos, nes tėvas ją atgavo 1990-aisiais, o asmenims, kurie yra tremtinių palikuonys, pagal įstatymus leidžiama turėti dvigubą pilietybę – tai yra išskirtinis atvejis.
Vis dar kyla problemų mano mamai ir vyresniajai seseriai, neturinčioms Lietuvos pilietybės. Mama po 4 metų gyvenimo Lietuvoje turėjo gauti pabėgėlės statusą, nes dėl pasibaigusio rusiško paso galiojimo ji negali gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. O grįžti į Rusiją taip pat negali, nes dėl politinių priežasčių jos nebeišleistų atgal į Lietuvą. Čia yra įstatyminė spraga, apie kurią mes rašome institucijoms, Seimo nariams.
Beje, turiu priekaištų ir Migracijos departamento darbui. Mūsų šeimą, kaip tremtinių palikuonis, turėjo nukreipti į Tremtinių ir politinių kalinių komisiją, tačiau Migracijos departamentas mūsų apie tai neinformavo.
Aš svarstau visiškai atsisakyti Rusijos pilietybės – kam man ji reikalinga? Paskutinį kartą į Rusiją vykau 2020-aisiais, kai mirė močiutė.
Jokiais būdais nepalaikau Rusijos vykdomos politikos. Rusijos pilietybės turėjimas mane slegia psichologiškai, ypač šiomis dienomis, kuomet užsiimu veikla su ukrainiečiais.
Aš svarstau visiškai atsisakyti Rusijos pilietybės – kam man ji reikalinga? Paskutinį kartą į Rusiją vykau 2020-aisiais, kai mirė močiutė.
Tačiau teko pamatyti, kaip sunku atsisakyti pilietybės. Mano sesuo sulaukė Lietuvos prezidento dekreto dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka ir pradėjo Rusijos pilietybės atsisakymo procesą. Sprendimo iš Rusijos institucijų laukia jau antrus metus, kurie tikrai nieko jai neatsakys. Žinant tai, kad Lietuvą Rusija laiko agresorę... Tokių istorijų, beje, esu girdėjęs ir daugiau.
Atrodo, kad tau į ratą įkištas pagalys, ir viskas. Atsisakyti pilietybės nori, bet Rusija tau neleidžia. Guodžiu save bent tuo, kad mano rusiški dokumentai jau nebegalioja. Beje, į Rusiją negalėčiau važiuoti bet kokiu atveju – ten aš šiuo metu mobilizuotas. Jei nuvykčiau į Rusiją, mane iškart siųstų į frontą...
– Užsiimi iniciatyvine veikla, siekiančia padėti pasaulio lietuviams palaikyti ryšį su Lietuva. Kas tai per organizacija ir kokia Tavo veikla?
– Tai Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS, įkurta JAV 1972 m.). Ji aktyviai dirbo su diasporomis, išeivijos organizacijomis, kurios siekė Lietuvos nepriklausomybės. Siekė skleisti informaciją apie neteisėtą Lietuvos aneksiją, parodyti Vakarams, kad mes esame atskira kultūra, kurią „suvalgė“ sovietai.
Iki 1990-ųjų misija buvo tokia. Vėliau organizacija ėmė dirbti su naująja išeivija – emigrantais Europos valstybėse, JAV ir panašiai. Siekiame padėti svetur gyvenantiems lietuviams išsaugoti savo lietuvybę, ją skleisti savo bendruomenėje.
Lietuviai kartais patys nesuvokia, kokia išplitusi mūsų išeivija. Ir tos diasporos, net ir Lotynų Amerikoje, yra didelės.
PLJS yra motininė organizacija, jungianti lietuvių jaunimo organizacijas užsienyje, pavyzdžiui, Jungtinėje karalystėje, JAV, Lenkijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir t.t.
Aš esu viešųjų ryšių koordinatorius ir reprezentuoju Rytų kraštą – lietuvius iš Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano ir Ukrainos. PLJS nariai gyvena Nyderlanduose, Skandinavijoje, JAV, Urugvajuje ir Venesueloje – lietuviai kartais patys nesuvokia, kokia išplitusi mūsų išeivija. Ir tos diasporos, net ir Lotynų Amerikoje, yra didelės.
– Pabaigai – ar Tavo gyvenimo istorija ir nulėmė tai, kad dabar studijuoji politikos institute?
– Taip. Gyvenimo patirtis tikrai nulėmė mano interesų lauką. Dabar žymiai geriau suvokiu tuos politinius procesus, kurie vyksta Lietuvoje, Rytų kraštuose. Rytų regionas, beje, man yra labai įdomus politiškai, kad ir koks tragiškas bebūtų. TSPMI leidžia į geopolitinius įvykius pažvelgti kitaip.
